„Kokoro“ (1999)

Kokoro-1_1100

Kokoro: japoniški akimirksniai“ (esė ir eilėraščiai); autorė Birutė Marcinkevičiūtė, redaktorė Janina Riškutė, dailininkas Kęstutis Vasiliūnas. Vilnius, Vaga, 1999. – 38p. (Lankai) ISBN 5-415-01373-3.

Knygos „Kokoro“ rankraštis laimėjo leidyklos „Vaga“ skelbtą nedidelių knygų anonsuotos serijos „Lankai“ konkursą. Išleido leidykla „Vaga“.

„Kokoro“ – kelionės į Japoniją dienoraščiai, užrašai. 1997 metais Tokijuje aktorei ir šios knygos autorei teko studijuoti tradicinį japonų No teatrą ir Nihon Buyo šokį – patirti kitokios rytietiškos kultūros dvelksmą: taip netikėtai gimė ši knygelė.

Fragmentai iš knygos:

„Kelionė: naktis, atvykimas į nepažįstamą miestą – tas dusulio pojūtis, tas jausmas, jog esi užgožtas tūkstantį kartų sudėtingesnio organizmo. Pakanka, kad rytoj surastum pagrindinę gatvę…“ /Iš A.Camus dienoraščio/

Paskui viskas virs kasdienybe…

Nesibaigiančios kelionės metro iš vieno miesto galo į kitą: eilėmis vagonų laukiantys žmonės. Pirmas pakeleivis traukinyje, iš mažos kartoninės dėžutės valgantis ryžių pyragėlius, susuktus į tamsius lapus… Liepos naktys, mėnulio pilnatis – visai kaip iš senų paveikslų. Šeštą valandą vakaro – netikėtai ankstyvos sutemos. Atoki bendrabučio gatvelė, kur pro kambario langą matyti, kaip skurdžiai gyvenantys žmonės vos švintant pradeda ilgą dieną – laisto ir krauna į dėžes miniatiūrinius bonsajus, neregėtus augalus nežinomais vardais…

Paskui viskas virs kasdienybe.

Pirmas „rimtas“ mėginimas, rankoj suspaudus neklusnias lazdeles, valgyti ryžius – japoniška užeiga: tvankus rūsys, ant slenksčio palikti batai, ant grindų sukryžiuotos kojos, knibždėte knibžda žmonių… Sakės, ryžių vyno, skonis – pirmąsyk, iš kimono vilkinčios moters rankų.

Alinantis karštis. Balti saulės skėčiai, vėduoklės rankose.

Svetimos kalbos muzika, aitrūs valgių kvapai gatvėse, netylanti prekeivių daina: „domo-arigato-gozaimasu-shita——-“ („labai labai labai ačiū“).

Pirmos kelionės į Tokijo sūkurį – temstant užsižiebiantys milžiniški videoekranai, greitųjų traukinių švilpesys ir po darbų gatves užplūstantys žmonės žmonės žmonės, žmonių jūra – prasidedanti NAKTIES DIENA, kurioje garsų, spalvų ir gyvybės, rodos, daugiau nei tikrąją dieną, viskam išmirus nuo kaitrios Tokijo saulės.

KOKORO – širdis.

Širdis – namai, o aplink – pasaulis po mėnuliu, švytinti, drebanti, skubanti žemė, kelionė iš vieno pasaulio krašto į kitą…

Paskui viskas virs kasdienybe. Balti tabi bateliai, jukata, vėduoklė… Tyla ir lėtas nusilenkimas Mokytojui prieš kylant į sceną.

…Prisimenu pirmąją Nihon Buyo pamoką – atidarius šokių studijos duris, statau koją ant švytinčio parketo. Netikėtai pasigirsta nepažįstamos japonės šūksnis – ji, lyg būtų atsitikę kažkas baisaus, su keista išgąsčio ir nuostabos išraiška rodo į duris. Staiga suprantu savo „nusižengimą“ – dar netapo įpročiu palikti batus už durų! akimirksniu grįžtu, nejaukiai atsiprašinėju, japonė šypsosi.

Iš gretimo kambario pasigirsta aukštas moters balsas, nesuprantamų žodžių muzika, atsiveria durų užuolaidėlės, ir į kambarį įeina mažutė moteris, vilkint tamsų kimono. Sudėjusi delnus lenkiasi, prisistato – Teruna Hanayagi, Teruna Sensej – kaip čia įprasta kreiptis į mokytoją.

Kiek jai metų? Atrodo lyg maža šimtametė senutė raukšlėtu išmintingu veidu. Jos geraširdis žvilgsnis, guvios vaikiškos akys… Susikalbėti teks „šokio kalba“ – Teruna Sensej nedaug kalba angliškai. Prisimenu jos žodžius tik susipažinus: „Tu – aktorė, ir aš žinau, ko tave išmokyti. Su džiaugsmu mokysiu. O kalba – ne taip jau svarbu…“

Paskui tos minutės, kai pirmąsyk gyvenime atlieku ilgą jukatos (vasarinio kimono) juosimosi ritualą – Terunos mokinė šokėja Naumė kantriai moko, kaip taisyklingai įsisupti į lengvą audeklą, kaip susiveržti trimis diržais (kad „nepaskęstum“ jukatoje – na žinoma, per trumpos pasirodo jos rankovės – teks pailginti, juokiasi Naumė…), kaip ant liemens susirišti kaspiną, kaip už kaspino užkišti vėduoklę (Naumė paduoda ją, išėmus iš aksominio įdėklo). Visa tai atlikus jaučiuosi lyg supančiota virvėmis – neįsivaizduoju, kaip reikės šokti!..

Ir dabar prisimenu tą komišką vaizdą: stoviu scenoje tokia didelė tarp nažučių japonių ir mėginu imituoti ritmiškus mažus žingsnelius, plevenančius vėduoklės judesius, painiojuosi jukatos rankovėse, šypsena mėgindama nuslėpti savo pastangas…

Prisimenu ir tą netikėtą įspūdį, kai pertraukos metu šokėjos suklaupia ratu, išsitraukia su savim atsineštas priešpiečių dėžutes ir tylėdamos ima valgyti ryžių pyragėlius – tartum tai būtų to paties šokio ritualo tąsa…

VĖDUOKLĖ – šokyje virstanti vėju, sniegu, sningančiu laiku, lietumi, ežero banga, gėle, paukščiu, skrybėle, pušies šaka, maišu ant peties, senės lazda…

Jos lėtas padėjimas ant žemės, klūpėjimo sekundė, nusilenkimas sudėjus rankas, ir tik tada – paslaptingas išskleidimas, šokis.

Vėduoklėje telpa: upė, žmonių siluetai, miestas, sakuros žydėjimas, paukščiai ir žvėrys, lietūs, saulėtekiai ir saulėlydžiai.

Vėduoklėje lyg viename akimirksnyje išsiskleidžia: auksiniai debesys, rudens mėnesiena, šermukšnio raudonis.

Ryžiai, ryžiai, ryžiai…

Balti, juodi, raudoni – ryžių miltai, ryžių duona, ryžių saldainiai, ryžių vynas, ryžių virvės, ryžių laukai, garuojantys ryžiai Naujųjų metų rytą – lyg purus sniegas mediniame dubenyje, saujomis juos valgantys alkani vaikai. Žmonės kaip paukščiai, lesantys ir lesantys ryžius…

Daug

 

Budos statulėlių – tartum lietuviškų koplyčių, rymančių pakelėse.

Daug akmeninių žibintų, – ilgu keliu lydinčių į šventyklą ant kalno.

Daug rudeninių miniatiūrinio klevo MOMIDŽI lapų – tarsi raudonas sniegas apklojusių lapkričio žemę. Daug medį aplipusių šermukšnio uogų, upėmis plaukiančių sakuros žiedlapių, daug mažučių žmonių, paukščių ir žvėrių siluetų senuose paveiksluose, daug trumpiausių eilėraščių…

Daug: mirgėjimas, trapumas, grožis.

Japonė

Kokoro-3_512

lauksiu –

kol ašaros mano pakibs

šerkšno lašais ant medžių

lauksiu tavęs

po mėnuliu baltuoju

žąsys išskris

ant drobės nakties išlikę

mažos senutės išeis

į kalnus numirt —–

ir aš išeisiu

bet grįšiu

šimtamete pušim tavo kelio

šmėkla mylėtos moters…