“LEDO VAIKAI”

Birutė Mar „LEDO VAIKAI“ (pagal autorės tėvų ir kitų 1941-1956 m. Lietuvos tremtinių Sibire prisiminimus)

ledo vaikai cover

foto: D.Matvejevas

Pjesės autorė, režisierė ir atlikėja – Birutė Mar

Kompozitorius – Antanas Kučinskas

Scenografė – Kristina Norvilaitė

Kostiumų dailininkė – Indrė Pačėsaitė,

Videodailininkas – Karolis Bratkauskas,

Režisierės asistentė – Sigita Mikalauskaitė

 

Pjesėje panaudoti autentiški tremtinių eilėraščių fragmentai, motyvai iš D. Grinkevičiūtės knygos „Lietuviai prie Laptevų jūros“ bei E.Gudonytės „Karta nuo Sibiro“
Spektaklyje panaudotos nuotraukos iš Lietuvos nacionalinio, KGB muziejų rinkinių, šeimos archyvo ir tremtinio G.Martynaičio piešiniai.
Chorinės muzikos kūrinius atliko choras „AIDIJA“
Premjera įvyko LNDT mažojoje scenoje 2015m. sausio 11d. Vilniuje spektaklis rodomas LNDT mažojoje scenoje (www.teatras.lt)
Spektaklio trukm
ė – 1 val. 20 min.

Nuotraukos iš spektaklio:

foto: D.Matvejevas

Birutė Mar:

1939-siais Vokietijai atplėšus Klaipėdos kraštą, 1940-ųjų birželį į Lietuvą įriedėjo sovietų tankai, prasidėjo SSSR okupacija. 1941 lemtingą birželio 14-ąją ištremta apie septyniolika tūkstančių Lietuvos žmonių – šviesuolių, mokytojų, tarnautojų, ūkininkų. Su šeimomis tą dieną buvo išvežti ir mano mažamečiai tėvai. Jiems likimas lėmė augti vienoje jurtoje, lediniame Laptevų jūros iškyšulyje.

Tik 1998 metais Lietuvos Seimas priėmė rezoliuciją, nutarimą ir įstatymą, kuris teisiškai apibūdino sovietinius trėmimus: „okupuojančios valstybės vykdomi masiniai gyventojų trėmimai iš okupuotos šalies į savo – okupantės – teritoriją yra vienas sunkiausių karo nusikaltimų“. Bet anuomet tai buvo net vadinta „humaniška akcija“, tautos valymu, „siekiant nuslopinti išnaudotojų klasės pasipriešinimą“.

Mintis sukurti šį spektaklį kilo seniai, ji brendo iš lėto, po truputį vis daugiau sužinant apie tremtį. Mano tėvų vaikystė prabėgo amžino įšalo krašte, jie užaugo Sibire, prie Laptevų jūros, tačiau niekada apie tai nekalbėjo, nepasakojo, nes apie tai kalbėti buvo pavojinga, uždrausta, tabu. Tikriausiai saugojo savo vaikus nuo tos patirties, laikė tai giliausiame atminties dugne. Tik po 1991-jų, kuomet atsirado tremtinių prisiminimų publikacijos, sužinojau ir apie savo tėvų gyvenimą ten… Rumšiškių buities muziejuje tuomet buvo pastatyta jurta- „nacionalinis“ lietuviškas namas, kokiame tūkstančiai lietuvių gyveno Sibire. Tuomet savo akimis pamačiau, kokie buvo mano tėvų vaikystės namai…

Senelių ir tėvų, o taip pat ir tūkstančių lietuvių skausmas liko giliai, neišsakytas. Ėmiau galvoti apie šį spektaklį kaip apie savitą atnašavimą, to viduje paslėpto skausmo išgyvenimą – skausmo, kuris tebetūno tautos atmintyje ir kelia baimę, siaubą, amžiną klausimą: už ką? Ir pavojų, baimę: o jei rytoj pasikartos istorija ir mus vėl atplėš nuo savo žemės, namų, istorijos?

Sakoma, kai darsyk išgyveni, išpasakoji tai, kas labiausiai slegia – palengvėja. Nebelieka baimės ir lyg pabaisa viduje tūnančio siaubo. Todėl norisi apie tai prabilti garsiai, teatro scenoje – pakelti atminties „velėną“ ir papasakoti apie tai jau kitai kartai – kad ji sužinotų, iš kur mūsų tautos genuose slypi nesąmoningai išgyvenama baimė, nepasitikėjimas savimi. Paliudyti jau tiems, kurie nepatyrė anos tikrovės, pravesti savitą istorijos išgyvenimo pamoką.

Taip pat, noriu pati scenoje išgyventi savo tėvų patirtis, taip juos giliau pažinti ir suprasti, atjausti ir galbūt – išlaisvinti. Šį spektaklį skiriu jiems ir visiems, patyrusiems nepelnytą skaudžią lemtį.

Į pjesės herojės – tremtyje užaugusios mergaitės – paveikslą sudėjau savo mamos ir kitų „Ledo vaikų“ prisiminimų nuotrupas, detales, patirtis. Vaiko akimis pasaulis dar nepažeistas, nepažįstantis mirties, prievartos, praradimų skausmo; su nuostabių šiaurės pašvaisčių grožiu, stebuklingomis Kalėdomis jurtoje, iš pagaliukų pasigaminus eglutę ir ją papuošus popieriniais saldainiais; su svajone atrasti raudoną bumbuliuką, kuris kelionėje nutrūko nuo mergaitės suknelės ir nuriedėjo ant bėgių… Man labai graži ši mamos prisiminimų detalė: tik „bumpt“ ant bėgių – suknelės bumbuliukas, kažkieno gyvenimas, daugybės Lietuvos žmonių likimas…

Iš mamos, Jūratės Vaičiūnaitės-Marcinkevičienės prisiminimų:

/…./ Tėvą ir tenai, Šiaurėje, vadindavo nacionalistu, nes jis niekam nenuolaidžiavo, nesitaikstė, nesilenkė, o tiesiai ir atvirai su visais kirsdavosi dėl bet kokios neteisybės. Jis nesuabejojo ir nepalūžo net sunkiausiais momentais, atvirai pasisakydavo prieš stalinizmą. Kartą išdėjo partorgui – jūsų tankai traiškė mano kraštą, bet manęs jie nesutraiškys. Kitą kartą suabejojo Stalino konstitucija ir nėjo balsuoti: – pažiūrėsim, kokia demokratiška mūsų konstitucija. Kai atėjo ir paklausė kodėl, atsakė: aš nenoriu, konstitucijoje laisvė balsuoti ar nebalsuoti. Už visą tą principingumą tėvas gavo dar penkerius metus kalėjimo. Mes išsaugojome nuosprendį, ten prirašyta tiek sūriausių kaltinimų nacionalizmu, tarybų valdžios išniekinimu, priešiška propaganda, kad jeigu iš tikrųjų būtų tiek pasakęs ir padaręs, tai turbūt būtų sušaudytas. Bet įrodyti anie daug negalėjo. Vienintelis daiktinis tos buržuazinės propagandos įrodymas buvo… Lietuvos Respublikos moneta su prezidento A.Smetonos atvaizdu.

Kai šiek tiek atsitraukė mirties pavojus, lietuviai pasistatė Bykovo iškyšulyje mokyklą, ten buvo kelios nedidelės klasės ir butas direktoriui. Trūko mokytojų, tad priėmė mokytojauti ir tremtinius, viską dėstė rusiškai, nes mokėsi čia įvairių tautybių vaikai. Kai buvau septintoje klasėje, išsikvietė po vieną mokinius toks atvykęs iš rajono atstovas, apie viską klausinėjo, o paskui – kodėl tu nestoji į komjaunimą? Sakau, esu tremtinė, tai ir nestoju. Labai įpyko, ėmė rėkti ir grąsinti: tai tau protivno sovetskoje obščestvo? Aš visai nutilau, nes jei dar žodis, tai bus kaip tėvui. Tas atstovas paskelbė, kad šita mokinė nesusipratusi ir turi būti atskirta nuo šeimos, jai negalima leisti toliau mokytis…

Vėliau, kai jau studijavau Novosibirsko technikume, dažnai siūsdavau laiškus mamai, o ji man juos grąžindavo, ištaisiusi klaidas. Tie mano diktantai paštu man tuo metu buvo vienintelės lietuvių kalbos pamokos…

Iš tėvelio, Algirdo Marcinkevičiaus prisiminimų:

/…./ Mokiausi toje pačioje mokykloje su Jūrate. Klasės buvo gausios, po trisdešimt mokinių, o kambariai maži, ant staliukų pasišviesdavom į žuvų riebalų dėžutes įsistatę knatus, tie baisiai rūkdavo. Sąsiuvinių nebuvo, tai karpydavom laikraščius, siūdavom, sulenkę per pusę, ir rašydavom tarp spausdintų eilučių. Tirpindavom cheminį pieštuką ir suodžius, skiesdavom vandeniu – tai rašalas. Po karo gaudavom amerikoniškų sąsiuvinių, tai labai taupydavom,siaurindavom eilutes.

Mūsų mokytojai lietuviai beveik nemokėjo rusų kalbos, tai vis aiškindavosi, ką reiškia tas ar kitas žodis. O direktorius Kičkinas gyveno toje pačioje mokykloje. Buvau iš nedrausmingųjų, mane dažnai bausdavo kaip kas išmanė, kaip sugalvodavo. Kartą davė medinį šautuvą ir liepė ramiai stovėti mokytojų kambaryje. Gal kokias keturias ar penkias valandas išstovėjau – kojos visiškai nutirpo. Kičkinas kartais uždarydavo mokinį į karcerį – tikriau sakant, į savo šaltą sandėliuką, o ten išbūti kokias penkias ar aštuonias valandas – tikras siaubas. Kartą mane uždarė į tą karcerį kartu su jaunu baltu meškinu, o tas įpykęs vis bando grumtis ir drąskytis. Atsimušdavau šaldyta žuvimi, jos čia buvo daug prikrauta. Valgau tą žuvį ir meškinui duodu, tas kol ėda, nekliudo manęs, o kai tik suėda, vėl lenda drąskytis.

Mano tėvas visai įsisirgo, mirė 1948 metais. Motina atidavė medžioklinį šautuvą, kad brigadininkas Tarasovas padarytų karstą.

Interviu prieš premjerą „Virš Sibiro skrido sušalęs paukštis“ /Birutę Mar kalbina Gintarė Čiuladaitė, Lietuvos žinios, 2014.12.27/

http://lzinios.lt/lzinios/Kultura-ir-pramogos/virs-sibiro-skrido-susales-paukstis/193790

Iš spaudos atsiliepimų

Mindaugas Klusas „LEDO VAIKAI“: BIRUTĖS MAR ORKESTRAS /Lietuvos žinios, 2015.01.013/

Aktorė, režisierė, inscenizacijos autorė Birutė Mar sukūrė nepaprastai jautrų spektaklį „Ledo vaikai“ – apie nepelnytai tremtinis ir sibirais suluošintą mūsų tėvų ir senelių gyvenimą. Pirmą 2015 metų Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) premjerą lydėjo ilgai netylantys aplodismentai ir sunkiai tvardomos ašaros.

Stebint „Ledo vaikus“ aplankė deja-vu. Beveik prieš metus toje pačioje salėje rodytas spektaklis „Barikados“ – jaunųjų Lietuvos ir Latvijos teatralų požiūris į Sausio 13-osios įvykius. Susidarė įspūdis, kad šįkart Nacionalinis teatras tarsi atsiprašo, mėgina reabilituotis po nesuvaldyto jaunatviško siautulio.

B.Mar tėvų Jūratės ir Algirdo Marcinkevičių, taip pat kitų tremtinių atsiminimais, Dalios Grinkevičiūtės dokumentinės prozos ir Eglės Gudonytės knygos „Karta nuo Sibiro“ ištraukomis paremtas monospektaklis švytėjo daugiabriauniu scenos kūrėjos talentu. Vienas asmuo sugebėjo prabilti visu orkestru: dramaturgės, aktorės, režisierės, muzikantės. Ir net lanksčios šokėjos, jei prisiminsime, kaip grakščiai Mergaitė avėsi sibirietiškus veltinius. Per spektaklio dialogus B.Mar labai natūraliai įsikūnijo į mokytojos, mamos, dukters, kitų mergaičių vaidmenis, pašaipiai, valiūkiškai kūrė sovietų kario, „nadziratelių“, pagiežingos Rusijos glūdumos moters, gerojo jakuto personažus.

Kartais aktorės rankose atgydavo armonika. Režisūriniu požiūriu įsiminė epizodas, kai B.Mar paėmus instrumentą įsijungė salės šviesos, kviesdamos žmones pritarti ilgesingai tremtinių dainai. Susigraudinę žiūrovai nepajėgė pritarti armonikai, tyliai, tyliai niūniavo vos keli. Siena tarp aktorės ir publikos, tarp meninės sugestijos ir tikrovės išnyko negrįžtamai.

Sceninis B.Mar pasakojimas nepatyrė jokių sutrikimų, neprarado tempo, visi akcentai buvo sudėlioti tiksliai ir saikingai. Nė vienam aktorės žingsniui ar judesiui nepritrūko motyvacijos. Bepigu vaidinti, kai tavo kūrybinėje komandoje yra choreografė Sigutė Mikalauskaitė…

Kad kūrybinė grupė rinksis baltą, juodą ir pilką spektaklio koloritą, turbūt būtų galima nuspėti dar nė nežengus į Mažąją salę. Tad kitos spalvos, atsirandančios scenoje, kūrė perkeltinę prasmę. Štai raudonas mergaitės suknelės bumbuliukas nurieda ant bėgių – ir tampa skaudžiu Sibiro platybėse pradanginto mažo žmogučio simboliu. Prasminga, režisūriniu požiūriu tikslu.

Antras (ir paskutinis) spalvinis spektaklio inkliuzas – ekrane virš Jakutijos visomis vaivorykštės spalvomis pasiliejusi poliarinė pašvaistė. Pasakotoja, atskirdama pauze paskutinį žodį, apibendrina: „Tai buvo mūsų…teatras“. Vėlgi – prasmingas, subtilus niuansas, staiga susiejantis seną istoriją su dabartimi, „žiūrovo laiku“ ir su pačios aktorės kūrybos bei gyvenimo erdve. Kaip sakoma, „čia ir dabar“.

Ryškios šviesos šydas (šviesų dailininkas Vilius Vilutis) krintantis nuo palubės, apgaubė personažus ir atskyrė juos nuo šiurpaus nespalvoto pasaulio per sakralines, pakylėtas scenas – kūdikio krikštynas gyvuliniame vagone ir alkanas vaikų Kalėdas jurtoje prie Laptevų jūros.

Aktorės sakomus tremtinių poezijos posmelius (beje, itin tiksliai derančius prie siužeto), lietuviškų patriotinių dainų frazes, lydimas armonikos, papildė subtili „likimiška“ kompozitoriaus Antano Kučinsko muzika. Gal pasąmonėje, gal vaiko atsiminimuose vienintele gija iš prarastosios Tėvynės driekėsi choro „Aidija“ atliekama melodija.

„Ledo vaikų“ pradžioje Mokytoja abejoja: „Ar dabar dar verta apie tai kalbėti, ar verta kartoti?“ Spektaklis įtikino – verta. Norisi viltis, kad jis niekada nestokos žiūrovų. Dėl vyresnės kartos kažin kodėl ramu – ir tremtį patyrusieji, ir gimtinėje okupaciją kentusieji į spektaklį rinksis. Ir bus apdovanoti. O jaunąjį žiūrovą nuspėti sunku. Gal mokytojai paragins ateiti į spektaklį vyresnių klasių moksleivius? „Valstybėje, kur vieni mokytojai“, tai būtų savaime suprantama.

http://lzinios.lt/lzinios/Kultura-ir-pramogos/-ledo-vaikai-birutes-mar-orkestras/194641

[collapse]
Aktorė Birutė Mar tėvų ir senelių tremties patirtis scenoje išgyvena kiekviena savo ląstele

Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų bendruomenė yra įsteigusi apdovanojimų už nuopelnus ženklą „Lietuvos ąžuolas“. Kovo 1 dieną vykusiame Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų suvažiavime buvo paskelbti apdovanojimai už tiesos liudijimą ir apdovanoti žmonės bei iniciatyvos, ženkliai prisidėję prie tremčių, laisvės kovų istorijos sklaidos Lietuvoje ir pasaulyje, taip pat paminėtos Dalios Grinkevičiūtės gimimo 90-osios metinės. Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklis „Ledo vaikai“, kurį sukūrė Birutė Mar, ypač prisidėjo prie istorinio atminimo išsaugojimo ir sklaidos, todėl apdovanojimų komisijos buvo įvertintas „Lietuvos ąžuolo“ aukso ženklu. Šia proga kalbamės su spektaklio kūrėja B.Mar.
– 1999 metais į Vilnių atvyko šviesaus atminimo aktorė Rūta Staliliūnaitė. Ji Nacionaliniame dramos teatre, akcijoje-forume „Moterys teatre“, pristatė D.Grinkevičiūtės kūrinį „Lietuviai prie Laptevų jūros“. Tai buvo neužmirštamas spektaklis! Aušros Marijos ir Jono Jurašų „Antigonė Sibire“ taip pat nustebino netikėtu tremties ir antikinės dramos junginiu. Teatruose dar būta mažų kepštelėjimų šia tema, tad jūsų“Ledo vaikai“ papildo labai mažą teatrinę skrynelę, kuri profesionaliai kalba apie tai, kas yra mūsų kraujyje. Kaip pasakytų D.Grinkevičiūtė, „gyventi – vaidinasi, atsiminti“. Ką jums reiškia ši tema šiandien, kai praėjo jau pora metų nuo spektaklio sukūrimo?
– Ši tema man reiškia daug. Kaskart vaidinant spektaklį tėvų ir senelių tremties patirtis scenoje tenka vėl ir vėl išgyventi kūnu ir krauju, kiekviena savo ląstele, čia ir dabar. Pabuvusi tame kailyje supratau, kad tai visai kas kita, nei perskaityti knygą ar išklausyti istoriją. Jei ne spektaklis, turbūt nebūčiau pajutusi, ką jautė mano močiutė, ori keturiasdešimtmetė mokytoja, kai 1941-ųjų birželio naktį, įsiveržus į namus kareiviams, išgirdo: „Kraukitės daiktus ir į sunkvežimį, važiuosim.“ Kai senelių šeimoms atsidūrus ledinėje Laptevų jūros saloje (mano tėveliai, tuomet dar vaikai, ten užaugo vienoje jurtoje), žmonės buvo palikti tarsi gyvi lavonai: niekas nebeklausė, ką jie tada jautė, niekam neberūpėjo, kad jie išgyventų. „Paguoda“ buvo tik tenykščių pareigūnų žodžiai: „Nenusiminkit, ateis pavasaris, atplauks laivas, atveš lentų ir bus visiems padaryti karstai.“
Visa tai išgyvenant scenoje teko patirti tų žmonių sustingusio laiko jausmą ledo saloje, tą būseną tarp artėjančios mirties ir troškimo išlikti, išgyventi.
„Ledo vaikų“ kūrimas padėjo suvokti ir pajausti tėvų ir senelių kartos auką dėl mūsų. Mes gyvename šiandien laisvėje dėl jų kartos, jų kančių, jų neišsipildžiusio gyvenimo. Spektaklis ypač sustiprėjo ir, jaučiu, įgavo naują jėgą po mano mamytės iškeliavimo anapilin praėjusį rudenį. Tarsi jos dvasios jėga būtų perėjusi į spektaklį, tarsi dabar jau kalbėčiau jos balsu.
Mano mama Jūratė Marcinkevičienė Lietuvai atgavus laisvę su džiaugsmu dirbo Lietuvai – rinko medžiagą apie Lietuvos partizanus, dirbo rezistencinių kovų archyvuose, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungoje, ją mylėjo ir gerbė žmonės. Išliko tarsi tylus mamos priesakas tęsti jos pradėtą darbą – tyliai, bet atkakliai, visa širdimi. Paradoksas, bet žmonės išgirsta tada, kai kalbi jautriai ir tyliai. Laimė, šis stebuklas vyksta per „Ledo vaikų“ spektaklį.
– Eglės Gudonytės knyga „Karta nuo Sibiro“ padėjo jums apsispręsti, kaip scenoje įmanoma elgtis su autobiografiniais dalykais. Pirmo ir trečio asmens santykis – bene sunkiausiai įvaldomas sceninis kliuvinys. Kas jums buvo sunkiausia, kaip atradote sprendimą?
– E.Gudonytės knyga išties parodė kryptį, kaip galima suderinti pirmojo ir trečiojo asmens santykį. Klaipėdietė rašytoja E.Gudonytė savo knygoje kalba pirmuoju asmeniu, ji tampa ir mama, ir močiute, ir savimi pačia sykiu išlikdama šalia kaip autorė. Tai jau visai kitoks, kitos kartos kūrėjos žvilgsnis į tremtį, o kartu pajutau, kad tai gali tapti įdomiu sceniniu sprendimu.
Iš pradžių net norėjosi tiesiog inscenizuoti jos romaną. Bet vėliau pajutau, kad galiu papasakoti ir savo tėvų autentišką istoriją sujungdama daugybės žmonių gyvenimų prisiminimus, akimirkas. Ėmiau istorijas dėlioti tarsi mamos – ketverių metukų su šeima išvežtos į tremtį mergaitės – akimis išlikdama šalia jos „trečiuoju asmeniu“.
Kai pagauni tikrą pasakojamos istorijos emociją, pereiti iš trečiojo į pirmą asmenį nebesunku, nes kaip aktorė visada esi šalia savojo personažo. Spektaklyje „Ledo vaikai“ aš tarytum esu šalia savo mamos – dar mergaitės, kurios vardu pasakoju istoriją.
– Jūsų inscenizacija pagal tėvų prisiminimus tokia sodri savo išgyvenimų įtampa! Ar visi jie tokie sodrūs, ar tai jūdų atrinktų dramaturgiškų tekstų junginys?
Apdovanojimų už nuopelnus ženklas „Lietuvos ąžuolas“ skiriamas už tiesos liudijimą.K.Bratkausko nuotr.
– Nei mano mama, nei tėtis dienoraščių nerašė – jie man tiesiog papasakodavo vienus ar kitus atsiminimų epizodus, kai kurie jų išspausdinti tremtinių atsiminimų knygose „Leiskit į tėvynę“, „Amžino įšalo žemėje“.
Tą dramaturginę tekstų įtampą pjesėje intuityviai dėliojau pati kaitaliodama poliariškas išgyvenimų būsenas – patiriamą vaikišką džiaugsmą šia diena ir ištremtųjų skausmą, neviltį. Didesnį tragizmą išgyveno senelių karta, kuri buvo išvežta jau brandaus amžiaus. O mano tėvai tuomet dar tebuvo mažiukai vaikai, jie pasakodami man pirmiausia prisiminė nuostabaus grožio pašvaistes, Kalėdas su iš popieriaus iškarpytomis lėlytėmis ir saujele grūdų, baltą meškiuką, su kuriuo už bausmę mokytojas jakutas uždarydavo šaltoje mokyklos klasėje…
Žvelgdama į tėvų jaunystės nuotraukas jutau tą gyvenimo kaip būties šilumą net ten, tolimame Sibire, tremtyje. Juk ir jie tada buvo jauni, mylėjo, nepaisant visko, patyrė žemiškos būties džiaugsmą. Ta poliariška gyvenimo spalvų, patirčių paletė ir padiktavo tokią pjesės struktūrą, padedančią sukurti išgyvenimų įtampą scenoje.
– Šiemet prieš Kovo 11-ąją net kelis kartus suvaidinote „Ledo vaikus“. Nustebino jaunų žmonių reakcija. Viename spektaklyje – pilnutėlė salė moksleivių ir visi nuščiuvę stebėjo spektaklį. Kaip manote, ar pasikeitė karta, ar tremties tema tapo natūraliai būtina?
– Svarbu tai, kaip apie tai kalbėsi. Jeigu taip, kaip mums kalbėdavo mokykloje apie SSKP partijos suvažiavimus, tuomet nieko ši tema nesujaudins. Manau, mokytojai turėtų dėti pastangas, kad Lietuvos istorijos pamokos virstų „išgyvenimų“ pamokomis. Reikėtų mokiniams aplankyti ir šiurpų KGB muziejų Lukiškių aikštėje, Vilniuje, ir tremtinių pastatytą jurtą Rumšiškių buities muziejuje, ir pamatyti dokumentinių filmų, jautrų vaidybinį filmą apie tremtį „Ekskursantė“, turintį tam tikrą ryšį su „Ledo vaikais“. Tuomet jaunas žmogus informaciją priimtų visai kitais „čiuptuvais“ – širdimi. Tuomet tai virstų jo sielos patirtimis.
Džiaugiuosi, kad „Ledo vaikai“ jaunimui tampa būtent istorijos išgyvenimo pamoka. Džiugu ir netikėta, kad gimnazistai į spektaklį ateina patys, ne mokytojų verčiami. Net antrąsyk ateina žiūrėti spektaklio, atsivedę tėvus, – ne iš vieno tai girdėjau.
Pamenu, mano tėtis po spektaklio premjeros pasakė: „Šis spektaklis skirtas nebe mums, mes ir gyvenime tai perėjom. Jis skirtas jau kitai kartai“. Laimė, taip ir vyksta.
– Po paskutinio suvaidinto spektaklio susitikime su jumis liko nemažai mokinių, daugiausia berniukų. Vienas jų paklausė: „Scenoje esate viena, bet ne vieniša. Mes su jumis. Ar jūs tai jautėte?“ Kokias reakcijas esate išgyvenusi vaidindama „Ledo vaikus“?
– Taip, nustebino per susitikimą vieno gimnazisto žodžiai: „Aš jaučiau, kad tarsi daug žmonių su jumis buvo scenoje. Ir aš ten su jumis buvau.“ Ar aš tai pajutau? Taip, išsyk. Kai energija teka, kai jauti, kad žmonės atsiveria ir išgyvena kartu su tavimi, tarsi pereina į manąją rampos pusę, tuomet jautiesi lyg turėtum daugybę partnerių greta.
Vaidinant „Ledo vaikus“ net šiurpuliukai per kūną eina, kai visa salė ima pritarti dainai: „Kad ne auksinės vasaros“. Kai matai žiūrovų akyse ašaras… Aš pati tuomet jaučiuosi taip, kaip teatre, kurį žiūrėjau dar būdama mokinė Kaune (tai buvo garsioji Jono Vaitkaus epocha Kauno dramos teatre), kai sovietinės okupacijos metais teatras buvo ta sakrali erdvė, kurioje aktorius scenoje galėjo ištarti tai, ko gyvenime nebuvo leista, kur liudijo tiesą.
Scena iš spektaklio „Ledo vaikai“.D.Matvejevo nuotr.
Man pačiai „Ledo vaikai“ – tarsi sakrali malda už mus visus, už Lietuvą, už mūsų praeitį ir ateitį.
– Kur keliavote su šiuo spektakliu? Ką pastebėjote? Kaip priėmė publika?
– Su spektakliu jau teko nemažai pakeliauti po Lietuvą. Tai padovanojo labai jautrių susitikimų su tremtiniais, tų įvykių liudytojais, su jaunąja karta: kai kas atnešdavo ir rodydavo savo jaunystės nuotraukas, kai kas priėjęs tiesiog tylomis apkabindavo, kai kas pasakydavo: „Vis dėlto kokie mes esam dabar laimingi…“
– Daug keliaujate po pasaulį. Kaip manote, ar šis spektaklis temos prasme būtų perskaitomas tarptautinei publikai?
– Jau ne vienas kritikas, ne vienas žiūrovas priėjęs po spektaklio sakė: „Būtinai reikia šį spektaklį rodyti visur, užsienyje, su angliškais subtitrais, visi turi apie tai žinoti.“ Manau, kad netrukus šios iniciatyvos imsis Nacionalinis dramos teatras. Iki šiol daugiau dėmesio buvo skiriamas Didžiosios scenos spektakliams. Nors, aišku, suprantu – komerciškai tai mažiau apsimoka. Tikiu, kad kada nors titrai anglų kalba atsiras ir „Ledo vaikų“ spektaklyje. Jau girdėjau ne vieną pageidavimą parodyti spektaklį užsienio lietuvių bendruomenėms. Tikiu, kad ateityje tai įvyks.
Taip pat tuo, kad „Ledo vaikai“ dar iškeliaus ir į kitą, nelietuvišką, kontekstą. Nes iš tiesų, kiek teko keliauti, vakariečiai paprastai nelabai žino, kas gi nutiko Lietuvoje tą 1941-ųjų birželio keturioliktosios naktį ir vėliau. Nežino, kiek buvo ištremta žmonių ir kiek jų žuvo. Tarsi stalinizmas, sovietinis genocidas dar dabarties žmonių sąmonėje nėra suvoktas kaip žiaurus nusikaltimas žmonijai, ne mažesnis už fašizmą. O juk reikia, kad tai būtų pripažinta, kad vėl nepasikartotų.
– Kaip jūs asmeniškai švenčiate Kovo 11-ąją?
– Visuomet prisiminsiu mamos žodžius, kuriuos sakydavo Lietuvos valstybinių švenčių rytą. Ji paskambindavo telefonu ir žvaliu balsu tardavo: „Labas rytas. Ar žinai, kokia šiandien diena?“ Tėveliams tai visada buvo gyvybiškai brangu. Nė vienos valstybinės šventės jie nepraleido neaplankę Laisvės paminklo Kaune. Pasak jų, deja, žmonių kasmet vis mažėjo, tačiau vėl ženkliai padaugėjo po Ukrainos įvykių. Vadinasi, tik pavojaus akivaizdoje žmogus susivokia, prisimena tai, kas svarbiausia. Tėvai žinojo laisvės kainą, niekada to nepamiršo, tad Kovo 11-toji man reiškia dar ir pagarbą jiems.
Niekad nepamiršiu mamos, kuri, prasidėjus finansinei krizei prieš dešimtmetį, niekada nesiskundė sumažinta pensiją, priešingai, buvo pasiruošusi dar ir paaukoti savo santaupų dalį Lietuvai. Ji sakydavo: „Juk Lietuvai dabar taip sunku, reikia visiems susitelkti ir padėti.“ Vos neapsiašarodavau girdėdama ją taip kalbant. Ir šiandien, kai tik pagalvoju, kad kažkas „labai blogai“ dabartinėje Lietuvoje, prisimindama savo tėvelių kelią vėl suvokiu, kad viskas iš tiesų dar labai gerai, kad gali būti oi kaip blogiau…

Tad Kovo 11-tąją tikrai švęsiu savo širdyje. Dėkodama už laisvę visiems, kurie prisidėjo prie jos atgavimo, kovos už ją. Dėkosiu visiems tylia malda.

Skaitykite daugiau: http://kultura.lrytas.lt/scena/aktore-birute-mar-tevu-ir-seneliu-tremties-patirtis-scenoje-isgyvena-kiekviena-savo-lastele.htm?utm_source=lrExtraLinks&utm_campaign=Copy&utm_medium=Copy

[collapse]
Virginija Skučaitė "Laiškas rusų tautai – spektaklis apie tremtį"/ Kauno diena, 2017-12-22

XIII tarptautinio teatrų festivalio Maskvoje “Stanislavskio sezonas” organizatoriai šio renginio atidarymui parinko Birutės Mar Lietuvos nacionaliniame dramos teatre sukurtą spektaklį “Ledo vaikai”, kuris tapo pagrindiniu šio festivalio simboliu.

Spektaklis kaip aukojimas

O koks tas festivalio simbolis, tema? “Juos padiktavo Konstantino Stanislavskio žodžiai: “Žmogus, esant bet kuriai gyvenimo situacijai, neturi prarasti žmogiškumo”, – paaiškino B.Mar.

Mintis sukurti “Ledo vaikus” jai buvo kilusi seniai. “Juk mano tėvų vaikystė prabėgo už poliarinio rato, prie Laptevų jūros. Apie tai plačiau sužinojau tik po 1991-ųjų, kai tėvams nebereikėjo saugoti vaikų nuo savo praeities”, – sakė aktorė.

Kai Rumšiškių buities muziejuje buvo pastatyta jurta (tokiuose būstuose lietuviai gyveno amžinojo įšalo krašte), B.Mar savo akimis pamatė, kokie buvo jos tėvų vaikystės namai.

“O kai perskaičiau savo tėvų prisiminimus apie Sibirą, publikuotus knygoje “Amžino įšalo žemėje”, taip pat klausydama jų pasakojimų apie vaikystę ir jaunystę, vartydama jų Sibiro laikų nuotraukas, ėmiau galvoti apie spektaklį kaip apie savitą auką savo tėvų ir visos tautos kančiai, paliudytą tikroviškais faktais scenoje”, – pasakojo B.Mar. Dar didelį įspūdį jai padarė dvi knygos – Dalios Grinkevičiūtės “Lietuviai prie Laptevų jūros” ir bendraamžės rašytojos Eglės Gudonytės knyga “Karta nuo Sibiro”.

Sibiro rašalas

Į spektaklio herojės – tremtyje užaugusios mergaitės – paveikslą B.Mar sudėjo savo tėvų, Jūratės ir Algirdo Marcinkevičių, D.Grinkevičiūtės prisiminimų nuotrupas, detales, patirtis.

Štai į Sibirą 1941 m. vežamos ketverių metukų mano mamos svajonė buvo atrasti raudoną bumbuliuką, kuris kelionėje nutrūko nuo mergaitės suknelės ir nuriedėjo ant bėgių. “Ledo vaikų” autorei labai graži ši jos mamos prisiminimų detalė: “Tik bumbt ant bėgių suknelės bumbuliukas – kažkieno gyvenimas, daugybės Lietuvos žmonių likimas…”

Suvokiau, kad mes, lietuviai, vis dar esame labai pažeidžiama tauta – sunkiai atsikratome baimės geno kalbėti apie stalinizmo nusikaltimus.

Arba štai jos tėčio dienoraščio fragmentas apie tremties vaiko dalią: “Mokiausi toje pačioje mokykloje su Jūrate. Klasės buvo gausios, po trisdešimt mokinių… ant staliukų pasišviesdavom į žuvų riebalų dėžutes įstatę knatus, kurie baisiai rūkdavo. Sąsiuvinių nebuvo, tai karpydavom laikraščius, siūdavom, sulenkę per pusę, ir rašydavom tarp spausdintų eilučių. Tirpindavom cheminį pieštuką ir suodžius, skiesdavom vandeniu – tai rašalas.”

Pagrindas – mamos prisiminimai

B.Mar spektaklyje panaudojo Lietuvos nacionalinio, KGB muziejų rinkinių, šeimos archyvo nuotraukas, tremties vaiko Gintauto Martynaičio piešinius, tačiau emocinis spektaklio stuburas – prieš metus mirusios B.Mar mamos prisiminimai.

“Važiuodama Maskvon bijojau, kad kažkas iš žiūrovų gali agresyviai sureaguoti, priimti spektaklį kaip kaltinimą rusų tautai. Bet atsitiko priešingai – po abiejų spektaklių girdėjosi šūksniai “Bravo!”, į grimo kambarį pradėjo eiti nepažįstami žmonės, norėdami apsikabinti, – jie su ašaromis akyse pasakojo savo tremties istorijas, dalijosi savo skausmu. Pasijutau artima, bet kartu suvokiau, kad mes, lietuviai, vis dar esame labai pažeidžiama tauta – sunkiai atsikratome baimės geno kalbėti apie stalinizmo nusikaltimus, garsiai pasakyti: mus trėmė, naikino, žudė. Štai žydų tauta tai jau moka daryti. Be abejo, negalima kaltinti dėl stalinizmo nusikaltimų konkrečios tautos, tačiau apie istorijos faktus garsiai kalbėti būtina. Spektaklyje stengiausi oriai ir garbingai pateikti istorijos pamoką ateičiai”, – teigė B.Mar.

Reikia rodyti pasauliui

Pasak festivalio “Stanislavskio sezonas” vadovės Zeinab Seid-Zade, beje, gimusios tremtyje, labai svarbu rodyti šį spektaklį ne tik Rusijoje, bet ir kitose pasaulio šalyse. Tai B.Mar priėmė kaip aukštą spektaklio ir jo temos įvertinimą, komplimentą.

“Po abiejų spektaklių Maskvoje prieidavo ne tik žiūrovai, bet ir Jevgenijaus Vachtangovo teatro, kuriame vyko festivalis, aktoriai, teatro kritikai. Gavau laiškų, žinučių feisbuke. Viena Rusijos jaunosios kartos atstovė parašė: “Spektaklį išgyvenau kartu su jumis ir išėjau iš salės kitas žmogus. Spektaklio tema sudėtinga, bet labai reikalinga. Mes, ateinančios kartos, privalome žinoti, KAIP visa tai buvo. Kaip žmonės tokiomis nežmoniškomis sąlygomis galėjo išlikti žmonėmis.” Labai svarbus buvo ir Lietuvos ambasadoriaus Rusijoje Remigijaus Motuzo apsilankymas spektaklyje ir kalba po jo”, – sakė B.Mar.

Karšta kava šaltame pasaulyje

“Ledo vaikus” labai tiksliai įvertino ir apibendrino garsus rusų teatrologas, festivalio meno vadovas Aleksejus Bartoševičius, pažymėjęs, kad spektaklis skirtas bendrai lietuvių ir rusų tragedijai, kad B.Mar pavyko veiksmingai sujungti dokumentą su beveik atsieta jo pateikimo intonacija, santūriu, pavyzdingai tiksliu teatriniu skoniu – tai suteikė “Ledo vaikų” žiūrovams maksimaliai stiprų įspūdį.

B.Mar subtilus, gilus kūrinys buvo suprastas ir aukštai įvertintas daugiaveidėje Maskvoje, kurios turistų pamėgtoje Senojo Arbato gatvėje vienos kavinės reklaminis užrašas skelbia: “Karšta ir skani kava” – ir rodykle nukreipia tave į kavinę, o prie rodyklės, nukreiptos į miestą, užrašyta “Šaltas žiaurus pasaulis”. Tarsi žmoniškumo ir nežmoniškų sąlygų jam išlikti kontrastas.

Straipsnis Kauno dienoje.

[collapse]
Международный театральный фестиваль «Сезоны Станиславского» в Москве открыл спектакль из Литвы «Дети льда»

Удивительная Бируте! Благодарю Вас сердечно за спектакль “Дети льда”, который я вчера посмотрела, а точнее прожила вместе с Вами. Я вышла из зала другим человеком. Тема спектакля очень сложная, но очень нужная. Мы, следующие поколения, должны знать КАК это было. И как люди пытались в таких условиях все же оставаться людьми, как выживали, как радовались мелочам. Спасибо еще раз! Аплодирую стоя.

Из отзывов о спектакле в Москве

Спектакль Литовского национального драматического театра «Дети льда» только что вернулся с проходящего в Москве фестиваля «Сезон Станиславского». В этом, в 13-й раз организуемом Международном фестивале, с 8 ноября по 10 декабря проводится показ спектаклей российских режиссёров Генриетты Яновской, Камы Гинкаса, Юрия Бутусова, Сергея Женовача, Дмитрия Крымова, а также три постановки из Литвы, Испании и Германии.
Организаторы фестиваля решили открыть фестиваль спектаклем из Литвы «Дети льда»(Бируте Мар), поскольку тема фестиваля продиктована словами Станиславского: «Человек в любой жизненной ситуации не должен терять человечность». Главным символом этого фестиваля и стал литовский спектакль «Дети льда», сыгранный дважды.

При создании пьесы Бируте Мар опиралась не только на воспоминания своих родителей, в пьесе есть много отрывков из книги Дали Гринкявичюте «Литовцы у моря Лаптева». Российская интеллигенция тоже подвергалась массовым депортациям, поэтому выступление в Москве стало таким же захватывающим, как и первые постановки в Вильнюсе, когда ещё была жива мама Бируте Мар, поскольку её дневники стали основной эмоциональной опорой в работе.


О том, как постановка «Дети льда» была принята и понята в Москве, рассказывает Бируте МАР.

– Ты только что вернулась из Москвы. Мы волновались, провожая тебя в насыщенную различными событиями столицу России. Что ты сама чувствовала, что пережила? И, самое главное, как тебя приняли?

– Поездка действительно была особенной. «Дети льда» в Москве – почти на день 100-летия Октябрьской революции! (открытие фестиваля и наше выступление в Москве состоялось 8 ноября).

Когда накануне спектакля мы прилетели в Москву и ехали на машине из аэропорта в центр города, по радио сообщали, что возле Кремля проходит демонстрация по случаю 100-летия Октября, участники которой несли портреты Ленина, Сталина, Че Гевары. А назавтра – наши «Дети льда». Перед спектаклем сердце билось очень сильно. А ещё и журналисты российского телеканала «Культура» пришли в гримёрную за интервью.

Меня их вопросы не волновали, я думала, как всё это будет смонтировано? Однако они были понятливые и доброжелательные. Телеканал «Культура» на следующий день в «Новостях» показал отличный репортаж о «Детях льда» в Москве – представили факты о депортациях как в Литве, так и в России, и сам спектакль.


Очень важно, чтобы телевидение напомнило об этом всем российским зрителям. А после того, как представление началось, сердце понемногу успокоилось. Полный зал зрителей с затаённым дыханием следил за спектаклем. Спустя десять минут я увидела, как один за другим они вытаскивают носовые платки и утирают слёзы: реакция зрителей была такой же, как в Литве. А на следующий день (в Москве я сыграла дважды) – переполненный зал, крики «браво» и искренняя благодарность. Я до сих пор не могу в это поверить.

– Кто тебя пригласил на этот фестиваль, кто заметил?

– Спектакль «Дети льда» выбрали организаторы Московского театрального фестиваля «Сезон Станиславского». Его руководитель, Зейнаб Сеид-Заде, безмерно любящая литовский театр, привезла в Москву не одну постановку Эймантаса Някрошюса.

Она сама родилась в ссылке, поэтому, увидев спектакль «Дети льда» в записи, пригласила его без всяких колебаний. Она также решила, что именно он должен открыть фестиваль.

Когда я при прощании поблагодарила её за мужество показать такой спектакль в Москве (до того его видели только литовцы), она ответила: «Очень важно показать этот спектакль в России. После этого фестиваля вы поедете с ним повсюду, вы увидите, что «Детей льда» должны увидеть во всём мире». Это огромный комплимент и признание.

– Какие люди приходили на твои спектакли? Проводились ли встречи? Была ли мгновенная реакция?

– Поскольку в культурной жизни Москвы это важный театральный фестиваль, то в день открытия зрители, несомненно, были в основном «театралами».

После спектакля приходили и благодарили актёры театра Е.Вахтангова, театральные критики и зрители. В России они эмоциональны, не боятся зайти в гримёрную. Незнакомые люди, приходя после спектакля, начинали рассказывать свои истории ссылки, хотели обняться, плакали. Чрезвычайно чувствительно.

На следующий день я получила письма и сообщения в facebook. Одно из них – от молодой девушки:

« Спектакль переживала вместе с вами и вышла из зала совсем другим человеком. Тема выступления сложна, но такая необходимая.

Мы, грядущие поколения, должны знать, КАК это всё было. Как люди в таких нечеловеческих условиях смогли оставаться людьми ?

Особенно дорого, когда такие слова написаны представителями молодого поколения России.

Очень важным был и визит Ремигиюса Мотузаса, посла Литвы в России. После спектакля он вышел на сцену, поприветствовал зрителей и фестиваль, поблагодарил за предоставленную Литве честь его открытия, и напомнил, что недавно в Москве был открыт памятник жертвам Сталина, которых в России, как официально объявлено, было около 12 миллионов!


– На каком языке ты играла? Трудно ли было произносить такие фразы, как «ваши танки раздавили мою страну, но меня они не раздавят»? Не думала ли ты о том, чтобы, отправляясь в Москву, сделать купюры в пьесе?

– Спектакль я играла на литовском языке с русскими титрами. Только в начале и конце я изменила некоторые слова. Например, «русский солдат» – на «советский солдат». Некоторые фразы действительно было очень тяжело произнести, я не хотела, чтобы зрители восприняли это как обвинение, поэтому их не акцентировала, произносила тихо, сосредоточившись на внутренней боли. Например, фразу «Вам здесь, как опасным, жить нельзя – повезут туда, куда прикажет Москва!»

После того, как я получила поддержку зрителей, на втором выступлении я почувствовала себя смелее. Я поняла, что эмоционально на аудиторию это подействует ещё сильнее. А в начале спектакля я произнесла несколько фраз об отправке в ссылку в начале XX в. русских интеллектуалов, поэтов, людей театра…

– Собираешься ли ты продолжить эту «неудобную», но так любимую в Литве тему?


– Да, я намерена продолжить. В первую очередь – с «Дети льда». Реакция в Москве показала, что этот спектакль должен выезжать за пределы Литвы, очень важно показать его в Украине, странах Балтии и Европе. По словам руководителя театрального фестиваля Зейнаб Сеид-заде, «молодое поколение России должно это увидеть на сцене и прочувствовать, что это никогда не должно повториться».

Удивляет, что в Литве тоже словно боятся говорить на эту тему, чтобы кого-то не ранить, не злить. Это глубокие подсознательные вещи. Когда говоришь примитивно, очень легко вызвать скандал, замешательство или противостояние. Но художественный язык более тонкий, более глубокий и имеет более сильное воздействие.

Я думаю, что настанет время для изучения наследия моей матери. Она за годы Независимости собрала множество материалов о литовских партизанах, депортациях. Есть и множество её писем, документов. Я чувствую внутреннюю необходимость и радость продолжать работу моей матери на языке своего творчества.

– Фестивальные спектакли проходят в трёх разных театральных пространствах. «Дети льда» были исполнены в театре им. Евгения Вахтангова, которым в настоящее время руководит Римас Туминас. Насколько особенен этот театр? Чувствуется ли рука Р.Туминаса?


– Очень жаль, что Римас Туминас во время открытия фестиваля был в Санкт-Петербурге. Там проходил фестиваль его спектаклей. Но рука и сердце Туминаса ощущались очень сильно. Даже дежурный в театре с нами здоровался по-литовски, в театре чувствуется особое уважение к Литве, а также дисциплина, театральная жизнь и уважение к актёрам. В коридорах – фотографии спектаклей Е.Вахтангова, «живой» и служебный театральный буфет, в котором так хорошо встречаться и выслушивать комплименты от российских театральных звёзд. Все они безмерно влюблены в Туминаса и верят в его театр.

Известный русский актёр Евгений Князев за чашкой чая сказал: «Наш театр очень консервативный, традиционный – не впускает никакой наготы, ругательств, и это прекрасно, таким он и будет!». Действительно, актёры театра Е.Вахтангова абсолютно верят в чувствительную и тонкую мелодию театрального языка Туминаса.

– Какова сегодняшняя Москва?

– Большая и всякая. В Москве довелось походить всего полдня, зайти в «Дом Книги». Там я провела около трёх часов. Какое невероятное количество различных изданий, книг!

И Старый Арбат жив: полно уличных музыкантов, туристов, художников, антикварных магазинов и уютных кафе. Вот уличная реклама одного из них: «Горячий вкусный кофе» и указатель на кафе, «Холодный жестокий мир» – и стрелка в направлении города.


А в завершение хочется процитировать слова известного российского театрального критика, шекспироведа, художественного руководителя фестиваля Алексея Бартошевича, которые были напечатаны во введении в буклете фестиваля: «Спектакль «Дети льда» посвящён временам нашей общей трагедии. Когда в спектакле говорится о жуткой хронике сталинского периода, всегда возникает опасность эмоционального избытка, особенно при прямом обращении к сочувствию зала.

Но Бируте Мар выбрала другой путь: эффективность документа связана с почти отстранённой интонацией. И это даёт максимально сильное впечатление! Материал, который очень важен и для нас, для сегодняшнего зрителя Москвы, своей сдержанностью сочетается в спектакле с образцово точным театральным вкусом».

Спектакль «Дети льда» состоится 14 декабря 2017 и 12 января 2018 в 19 часов на Малой сцене ЛНДТ

Не пропустите!

Беседовала Дайва Шабасявичене

Фото Дмитрия Матвеева

https://www.obzor.lt/news/n34187.html

[collapse]

Tarptautiniai festivaliai, gastrolės:

Maskvos XIII tarptautinis teatro festivalis “Stanislavskio sezonas” /Rusija, 2017/

Apdovanojimai:

Nominacija “Geriausias 2015m. nacionalinės dramaturgijos pastatymas” (“Auksinio scenos kryžiaus” apdovanojimai Lietuvos teatro menininkams).

Apdovanojimai

 

 

 

 

 

Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos I-jo laipsnio žymuo “Už nuopelnus Lietuvai” – už monospektaklio “Ledo vaikai” sukūrimą, tremties ir rezistencijos istorijos puoselėjimą ir kultūrinę veiklą (2016).

http://www.teatras.lt/lt/naujienos/lndt-naujienos/birute_mar_apdovanota_uz_spektakli_ledo_vaikai/

Apdovanojimas “Lietuvos ąžuolai” – auksinis ženklas: “už tiesos liudijimą – tremčių ir laisvės kovų istorijos sklaidą Lietuvoje ir pasaulyje”, už spektaklio “LEDO VAIKAI” sukūrimą (2017)

 

Birutė Mar. TREMTIES PASAKOS /Eilėraščiai, 2004/

 

 I. Mamai

kai į traukinį suvarė –

apvilkau tau tą megztuką,

su raudonais bumbuliukais…

tu žaidei sau bumbuliukais –

bėgiai krūpčiojo, dardėjo,

traukinys iš lėto tolo –

žmonės ten kažko raudojo,

tu sukai sau bumbuliuką

ir visiems viena šypsojais ——

bet nutrūko bumbuliukas,

iš vagono išriedėjo

ir pasimetė tarp bėgių

it nuskriejęs pienės žiedas –

o tada ir tu raudojai,

už visus garsiau raudojai ——

tau kartojo – grišim, grįšim,

rasim tavo bumbuliuką,

ir ne vieną – pilną lauką

pamestų žiedų tėvynės ——-

traukinys iš lėto tolo,

žmonės ten kažko raudojo

tu ir vėl viena šypsojais ——-

II.

bet vaikystė –

ji buvo graži

ledinės žuvys ir naktys

dievų spindulingos pašvaistės

ilgi tylos vakarai

prie guolio prišalę kasos

it sniego baltos karalaitės

ir kažkas alsuoja

lygiai, giliai – visai šalia,

dar nemirė, delnu

paglosto,

ir vėl ramu —

tik į ledą sušalę kojos

tik į ledą sušalę kasos

tik į ledą virstantys žmonės

kaip pasakoj

tik balsas tavo –

namų

kur kitaip,

kur jau vasara,

obelys, obuoliai –

tokie vaisiai apvalūs, saldūs, raudoni –

jau sirpsta

III.

jei ant ledo lyties išplauksi

jei perplauksi šaltąją jūrą

kitą krantą pasieksi –

tėvynę

it kelionė į vieną pusę

metai – ledynmečiai slenkantys

skaidrėjančios atminties

sniegas tirpstantis…

nemirdavo žmonės

namo išplaukdavo –

graži buvo pasaka