„LEDO VAIKAI“

Birutė Mar „LEDO VAIKAI“ (pagal autorės tėvų ir kitų 1941-1956 m. Lietuvos tremtinių Sibire prisiminimus)

ledo vaikai cover

foto: D.Matvejevas

Pjesės autorė, režisierė ir atlikėja – Birutė Mar

Kompozitorius – Antanas Kučinskas

Scenografė – Kristina Norvilaitė

Kostiumų dailininkė – Indrė Pačėsaitė,

Videodailininkas – Karolis Bratkauskas,

Režisierės asistentė – Sigita Mikalauskaitė

 

Pjesėje panaudoti autentiški tremtinių eilėraščių fragmentai, motyvai iš D. Grinkevičiūtės knygos „Lietuviai prie Laptevų jūros“ bei E.Gudonytės „Karta nuo Sibiro“
Spektaklyje panaudotos nuotraukos iš Lietuvos nacionalinio, KGB muziejų rinkinių, šeimos archyvo ir tremtinio G.Martynaičio piešiniai.
Chorinės muzikos kūrinius atliko choras „AIDIJA“
Premjera įvyko LNDT mažojoje scenoje 2015m. sausio 11d. Vilniuje spektaklis rodomas LNDT mažojoje scenoje (www.teatras.lt)
Spektaklio trukm
ė – 1 val. 20 min.

Nuotraukos iš spektaklio:

foto: D.Matvejevas

Birutė Mar:

1939-siais Vokietijai atplėšus Klaipėdos kraštą, 1940-ųjų birželį į Lietuvą įriedėjo sovietų tankai, prasidėjo SSSR okupacija. 1941 lemtingą birželio 14-ąją ištremta apie septyniolika tūkstančių Lietuvos žmonių – šviesuolių, mokytojų, tarnautojų, ūkininkų. Su šeimomis tą dieną buvo išvežti ir mano mažamečiai tėvai. Jiems likimas lėmė augti vienoje jurtoje, lediniame Laptevų jūros iškyšulyje.

Tik 1998 metais Lietuvos Seimas priėmė rezoliuciją, nutarimą ir įstatymą, kuris teisiškai apibūdino sovietinius trėmimus: „okupuojančios valstybės vykdomi masiniai gyventojų trėmimai iš okupuotos šalies į savo – okupantės – teritoriją yra vienas sunkiausių karo nusikaltimų“. Bet anuomet tai buvo net vadinta „humaniška akcija“, tautos valymu, „siekiant nuslopinti išnaudotojų klasės pasipriešinimą“.

Mintis sukurti šį spektaklį kilo seniai, ji brendo iš lėto, po truputį vis daugiau sužinant apie tremtį. Mano tėvų vaikystė prabėgo amžino įšalo krašte, jie užaugo Sibire, prie Laptevų jūros, tačiau niekada apie tai nekalbėjo, nepasakojo, nes apie tai kalbėti buvo pavojinga, uždrausta, tabu. Tikriausiai saugojo savo vaikus nuo tos patirties, laikė tai giliausiame atminties dugne. Tik po 1991-jų, kuomet atsirado tremtinių prisiminimų publikacijos, sužinojau ir apie savo tėvų gyvenimą ten… Rumšiškių buities muziejuje tuomet buvo pastatyta jurta- „nacionalinis“ lietuviškas namas, kokiame tūkstančiai lietuvių gyveno Sibire. Tuomet savo akimis pamačiau, kokie buvo mano tėvų vaikystės namai…

Senelių ir tėvų, o taip pat ir tūkstančių lietuvių skausmas liko giliai, neišsakytas. Ėmiau galvoti apie šį spektaklį kaip apie savitą atnašavimą, to viduje paslėpto skausmo išgyvenimą – skausmo, kuris tebetūno tautos atmintyje ir kelia baimę, siaubą, amžiną klausimą: už ką? Ir pavojų, baimę: o jei rytoj pasikartos istorija ir mus vėl atplėš nuo savo žemės, namų, istorijos?

Sakoma, kai darsyk išgyveni, išpasakoji tai, kas labiausiai slegia – palengvėja. Nebelieka baimės ir lyg pabaisa viduje tūnančio siaubo. Todėl norisi apie tai prabilti garsiai, teatro scenoje – pakelti atminties „velėną“ ir papasakoti apie tai jau kitai kartai – kad ji sužinotų, iš kur mūsų tautos genuose slypi nesąmoningai išgyvenama baimė, nepasitikėjimas savimi. Paliudyti jau tiems, kurie nepatyrė anos tikrovės, pravesti savitą istorijos išgyvenimo pamoką.

Taip pat, noriu pati scenoje išgyventi savo tėvų patirtis, taip juos giliau pažinti ir suprasti, atjausti ir galbūt – išlaisvinti. Šį spektaklį skiriu jiems ir visiems, patyrusiems nepelnytą skaudžią lemtį.

Į pjesės herojės – tremtyje užaugusios mergaitės – paveikslą sudėjau savo mamos ir kitų „Ledo vaikų“ prisiminimų nuotrupas, detales, patirtis. Vaiko akimis pasaulis dar nepažeistas, nepažįstantis mirties, prievartos, praradimų skausmo; su nuostabių šiaurės pašvaisčių grožiu, stebuklingomis Kalėdomis jurtoje, iš pagaliukų pasigaminus eglutę ir ją papuošus popieriniais saldainiais; su svajone atrasti raudoną bumbuliuką, kuris kelionėje nutrūko nuo mergaitės suknelės ir nuriedėjo ant bėgių… Man labai graži ši mamos prisiminimų detalė: tik „bumpt“ ant bėgių – suknelės bumbuliukas, kažkieno gyvenimas, daugybės Lietuvos žmonių likimas…

Iš mamos, Jūratės Vaičiūnaitės-Marcinkevičienės prisiminimų:

/…./ Tėvą ir tenai, Šiaurėje, vadindavo nacionalistu, nes jis niekam nenuolaidžiavo, nesitaikstė, nesilenkė, o tiesiai ir atvirai su visais kirsdavosi dėl bet kokios neteisybės. Jis nesuabejojo ir nepalūžo net sunkiausiais momentais, atvirai pasisakydavo prieš stalinizmą. Kartą išdėjo partorgui – jūsų tankai traiškė mano kraštą, bet manęs jie nesutraiškys. Kitą kartą suabejojo Stalino konstitucija ir nėjo balsuoti: – pažiūrėsim, kokia demokratiška mūsų konstitucija. Kai atėjo ir paklausė kodėl, atsakė: aš nenoriu, konstitucijoje laisvė balsuoti ar nebalsuoti. Už visą tą principingumą tėvas gavo dar penkerius metus kalėjimo. Mes išsaugojome nuosprendį, ten prirašyta tiek sūriausių kaltinimų nacionalizmu, tarybų valdžios išniekinimu, priešiška propaganda, kad jeigu iš tikrųjų būtų tiek pasakęs ir padaręs, tai turbūt būtų sušaudytas. Bet įrodyti anie daug negalėjo. Vienintelis daiktinis tos buržuazinės propagandos įrodymas buvo… Lietuvos Respublikos moneta su prezidento A.Smetonos atvaizdu.

Kai šiek tiek atsitraukė mirties pavojus, lietuviai pasistatė Bykovo iškyšulyje mokyklą, ten buvo kelios nedidelės klasės ir butas direktoriui. Trūko mokytojų, tad priėmė mokytojauti ir tremtinius, viską dėstė rusiškai, nes mokėsi čia įvairių tautybių vaikai. Kai buvau septintoje klasėje, išsikvietė po vieną mokinius toks atvykęs iš rajono atstovas, apie viską klausinėjo, o paskui – kodėl tu nestoji į komjaunimą? Sakau, esu tremtinė, tai ir nestoju. Labai įpyko, ėmė rėkti ir grąsinti: tai tau protivno sovetskoje obščestvo? Aš visai nutilau, nes jei dar žodis, tai bus kaip tėvui. Tas atstovas paskelbė, kad šita mokinė nesusipratusi ir turi būti atskirta nuo šeimos, jai negalima leisti toliau mokytis…

Vėliau, kai jau studijavau Novosibirsko technikume, dažnai siūsdavau laiškus mamai, o ji man juos grąžindavo, ištaisiusi klaidas. Tie mano diktantai paštu man tuo metu buvo vienintelės lietuvių kalbos pamokos…

Iš tėvelio, Algirdo Marcinkevičiaus prisiminimų:

/…./ Mokiausi toje pačioje mokykloje su Jūrate. Klasės buvo gausios, po trisdešimt mokinių, o kambariai maži, ant staliukų pasišviesdavom į žuvų riebalų dėžutes įsistatę knatus, tie baisiai rūkdavo. Sąsiuvinių nebuvo, tai karpydavom laikraščius, siūdavom, sulenkę per pusę, ir rašydavom tarp spausdintų eilučių. Tirpindavom cheminį pieštuką ir suodžius, skiesdavom vandeniu – tai rašalas. Po karo gaudavom amerikoniškų sąsiuvinių, tai labai taupydavom,siaurindavom eilutes.

Mūsų mokytojai lietuviai beveik nemokėjo rusų kalbos, tai vis aiškindavosi, ką reiškia tas ar kitas žodis. O direktorius Kičkinas gyveno toje pačioje mokykloje. Buvau iš nedrausmingųjų, mane dažnai bausdavo kaip kas išmanė, kaip sugalvodavo. Kartą davė medinį šautuvą ir liepė ramiai stovėti mokytojų kambaryje. Gal kokias keturias ar penkias valandas išstovėjau – kojos visiškai nutirpo. Kičkinas kartais uždarydavo mokinį į karcerį – tikriau sakant, į savo šaltą sandėliuką, o ten išbūti kokias penkias ar aštuonias valandas – tikras siaubas. Kartą mane uždarė į tą karcerį kartu su jaunu baltu meškinu, o tas įpykęs vis bando grumtis ir drąskytis. Atsimušdavau šaldyta žuvimi, jos čia buvo daug prikrauta. Valgau tą žuvį ir meškinui duodu, tas kol ėda, nekliudo manęs, o kai tik suėda, vėl lenda drąskytis.

Mano tėvas visai įsisirgo, mirė 1948 metais. Motina atidavė medžioklinį šautuvą, kad brigadininkas Tarasovas padarytų karstą.

Interviu prieš premjerą „Virš Sibiro skrido sušalęs paukštis“ /Birutę Mar kalbina Gintarė Čiuladaitė, Lietuvos žinios, 2014.12.27/

http://lzinios.lt/lzinios/Kultura-ir-pramogos/virs-sibiro-skrido-susales-paukstis/193790

Iš spaudos atsiliepimų

Mindaugas Klusas „LEDO VAIKAI“: BIRUTĖS MAR ORKESTRAS /Lietuvos žinios, 2015.01.013/

Aktorė, režisierė, inscenizacijos autorė Birutė Mar sukūrė nepaprastai jautrų spektaklį „Ledo vaikai“ – apie nepelnytai tremtinis ir sibirais suluošintą mūsų tėvų ir senelių gyvenimą. Pirmą 2015 metų Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) premjerą lydėjo ilgai netylantys aplodismentai ir sunkiai tvardomos ašaros.

Stebint „Ledo vaikus“ aplankė deja-vu. Beveik prieš metus toje pačioje salėje rodytas spektaklis „Barikados“ – jaunųjų Lietuvos ir Latvijos teatralų požiūris į Sausio 13-osios įvykius. Susidarė įspūdis, kad šįkart Nacionalinis teatras tarsi atsiprašo, mėgina reabilituotis po nesuvaldyto jaunatviško siautulio.

B.Mar tėvų Jūratės ir Algirdo Marcinkevičių, taip pat kitų tremtinių atsiminimais, Dalios Grinkevičiūtės dokumentinės prozos ir Eglės Gudonytės knygos „Karta nuo Sibiro“ ištraukomis paremtas monospektaklis švytėjo daugiabriauniu scenos kūrėjos talentu. Vienas asmuo sugebėjo prabilti visu orkestru: dramaturgės, aktorės, režisierės, muzikantės. Ir net lanksčios šokėjos, jei prisiminsime, kaip grakščiai Mergaitė avėsi sibirietiškus veltinius. Per spektaklio dialogus B.Mar labai natūraliai įsikūnijo į mokytojos, mamos, dukters, kitų mergaičių vaidmenis, pašaipiai, valiūkiškai kūrė sovietų kario, „nadziratelių“, pagiežingos Rusijos glūdumos moters, gerojo jakuto personažus.

Kartais aktorės rankose atgydavo armonika. Režisūriniu požiūriu įsiminė epizodas, kai B.Mar paėmus instrumentą įsijungė salės šviesos, kviesdamos žmones pritarti ilgesingai tremtinių dainai. Susigraudinę žiūrovai nepajėgė pritarti armonikai, tyliai, tyliai niūniavo vos keli. Siena tarp aktorės ir publikos, tarp meninės sugestijos ir tikrovės išnyko negrįžtamai.

Sceninis B.Mar pasakojimas nepatyrė jokių sutrikimų, neprarado tempo, visi akcentai buvo sudėlioti tiksliai ir saikingai. Nė vienam aktorės žingsniui ar judesiui nepritrūko motyvacijos. Bepigu vaidinti, kai tavo kūrybinėje komandoje yra choreografė Sigutė Mikalauskaitė…

Kad kūrybinė grupė rinksis baltą, juodą ir pilką spektaklio koloritą, turbūt būtų galima nuspėti dar nė nežengus į Mažąją salę. Tad kitos spalvos, atsirandančios scenoje, kūrė perkeltinę prasmę. Štai raudonas mergaitės suknelės bumbuliukas nurieda ant bėgių – ir tampa skaudžiu Sibiro platybėse pradanginto mažo žmogučio simboliu. Prasminga, režisūriniu požiūriu tikslu.

Antras (ir paskutinis) spalvinis spektaklio inkliuzas – ekrane virš Jakutijos visomis vaivorykštės spalvomis pasiliejusi poliarinė pašvaistė. Pasakotoja, atskirdama pauze paskutinį žodį, apibendrina: „Tai buvo mūsų…teatras“. Vėlgi – prasmingas, subtilus niuansas, staiga susiejantis seną istoriją su dabartimi, „žiūrovo laiku“ ir su pačios aktorės kūrybos bei gyvenimo erdve. Kaip sakoma, „čia ir dabar“.

Ryškios šviesos šydas (šviesų dailininkas Vilius Vilutis) krintantis nuo palubės, apgaubė personažus ir atskyrė juos nuo šiurpaus nespalvoto pasaulio per sakralines, pakylėtas scenas – kūdikio krikštynas gyvuliniame vagone ir alkanas vaikų Kalėdas jurtoje prie Laptevų jūros.

Aktorės sakomus tremtinių poezijos posmelius (beje, itin tiksliai derančius prie siužeto), lietuviškų patriotinių dainų frazes, lydimas armonikos, papildė subtili „likimiška“ kompozitoriaus Antano Kučinsko muzika. Gal pasąmonėje, gal vaiko atsiminimuose vienintele gija iš prarastosios Tėvynės driekėsi choro „Aidija“ atliekama melodija.

„Ledo vaikų“ pradžioje Mokytoja abejoja: „Ar dabar dar verta apie tai kalbėti, ar verta kartoti?“ Spektaklis įtikino – verta. Norisi viltis, kad jis niekada nestokos žiūrovų. Dėl vyresnės kartos kažin kodėl ramu – ir tremtį patyrusieji, ir gimtinėje okupaciją kentusieji į spektaklį rinksis. Ir bus apdovanoti. O jaunąjį žiūrovą nuspėti sunku. Gal mokytojai paragins ateiti į spektaklį vyresnių klasių moksleivius? „Valstybėje, kur vieni mokytojai“, tai būtų savaime suprantama.

http://lzinios.lt/lzinios/Kultura-ir-pramogos/-ledo-vaikai-birutes-mar-orkestras/194641

[collapse]
Aktorė Birutė Mar tėvų ir senelių tremties patirtis scenoje išgyvena kiekviena savo ląstele

Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų bendruomenė yra įsteigusi apdovanojimų už nuopelnus ženklą „Lietuvos ąžuolas“. Kovo 1 dieną vykusiame Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų suvažiavime buvo paskelbti apdovanojimai už tiesos liudijimą ir apdovanoti žmonės bei iniciatyvos, ženkliai prisidėję prie tremčių, laisvės kovų istorijos sklaidos Lietuvoje ir pasaulyje, taip pat paminėtos Dalios Grinkevičiūtės gimimo 90-osios metinės. Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklis „Ledo vaikai“, kurį sukūrė Birutė Mar, ypač prisidėjo prie istorinio atminimo išsaugojimo ir sklaidos, todėl apdovanojimų komisijos buvo įvertintas „Lietuvos ąžuolo“ aukso ženklu. Šia proga kalbamės su spektaklio kūrėja B.Mar.
– 1999 metais į Vilnių atvyko šviesaus atminimo aktorė Rūta Staliliūnaitė. Ji Nacionaliniame dramos teatre, akcijoje-forume „Moterys teatre“, pristatė D.Grinkevičiūtės kūrinį „Lietuviai prie Laptevų jūros“. Tai buvo neužmirštamas spektaklis! Aušros Marijos ir Jono Jurašų „Antigonė Sibire“ taip pat nustebino netikėtu tremties ir antikinės dramos junginiu. Teatruose dar būta mažų kepštelėjimų šia tema, tad jūsų“Ledo vaikai“ papildo labai mažą teatrinę skrynelę, kuri profesionaliai kalba apie tai, kas yra mūsų kraujyje. Kaip pasakytų D.Grinkevičiūtė, „gyventi – vaidinasi, atsiminti“. Ką jums reiškia ši tema šiandien, kai praėjo jau pora metų nuo spektaklio sukūrimo?
– Ši tema man reiškia daug. Kaskart vaidinant spektaklį tėvų ir senelių tremties patirtis scenoje tenka vėl ir vėl išgyventi kūnu ir krauju, kiekviena savo ląstele, čia ir dabar. Pabuvusi tame kailyje supratau, kad tai visai kas kita, nei perskaityti knygą ar išklausyti istoriją. Jei ne spektaklis, turbūt nebūčiau pajutusi, ką jautė mano močiutė, ori keturiasdešimtmetė mokytoja, kai 1941-ųjų birželio naktį, įsiveržus į namus kareiviams, išgirdo: „Kraukitės daiktus ir į sunkvežimį, važiuosim.“ Kai senelių šeimoms atsidūrus ledinėje Laptevų jūros saloje (mano tėveliai, tuomet dar vaikai, ten užaugo vienoje jurtoje), žmonės buvo palikti tarsi gyvi lavonai: niekas nebeklausė, ką jie tada jautė, niekam neberūpėjo, kad jie išgyventų. „Paguoda“ buvo tik tenykščių pareigūnų žodžiai: „Nenusiminkit, ateis pavasaris, atplauks laivas, atveš lentų ir bus visiems padaryti karstai.“
Visa tai išgyvenant scenoje teko patirti tų žmonių sustingusio laiko jausmą ledo saloje, tą būseną tarp artėjančios mirties ir troškimo išlikti, išgyventi.
„Ledo vaikų“ kūrimas padėjo suvokti ir pajausti tėvų ir senelių kartos auką dėl mūsų. Mes gyvename šiandien laisvėje dėl jų kartos, jų kančių, jų neišsipildžiusio gyvenimo. Spektaklis ypač sustiprėjo ir, jaučiu, įgavo naują jėgą po mano mamytės iškeliavimo anapilin praėjusį rudenį. Tarsi jos dvasios jėga būtų perėjusi į spektaklį, tarsi dabar jau kalbėčiau jos balsu.
Mano mama Jūratė Marcinkevičienė Lietuvai atgavus laisvę su džiaugsmu dirbo Lietuvai – rinko medžiagą apie Lietuvos partizanus, dirbo rezistencinių kovų archyvuose, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungoje, ją mylėjo ir gerbė žmonės. Išliko tarsi tylus mamos priesakas tęsti jos pradėtą darbą – tyliai, bet atkakliai, visa širdimi. Paradoksas, bet žmonės išgirsta tada, kai kalbi jautriai ir tyliai. Laimė, šis stebuklas vyksta per „Ledo vaikų“ spektaklį.
– Eglės Gudonytės knyga „Karta nuo Sibiro“ padėjo jums apsispręsti, kaip scenoje įmanoma elgtis su autobiografiniais dalykais. Pirmo ir trečio asmens santykis – bene sunkiausiai įvaldomas sceninis kliuvinys. Kas jums buvo sunkiausia, kaip atradote sprendimą?
– E.Gudonytės knyga išties parodė kryptį, kaip galima suderinti pirmojo ir trečiojo asmens santykį. Klaipėdietė rašytoja E.Gudonytė savo knygoje kalba pirmuoju asmeniu, ji tampa ir mama, ir močiute, ir savimi pačia sykiu išlikdama šalia kaip autorė. Tai jau visai kitoks, kitos kartos kūrėjos žvilgsnis į tremtį, o kartu pajutau, kad tai gali tapti įdomiu sceniniu sprendimu.
Iš pradžių net norėjosi tiesiog inscenizuoti jos romaną. Bet vėliau pajutau, kad galiu papasakoti ir savo tėvų autentišką istoriją sujungdama daugybės žmonių gyvenimų prisiminimus, akimirkas. Ėmiau istorijas dėlioti tarsi mamos – ketverių metukų su šeima išvežtos į tremtį mergaitės – akimis išlikdama šalia jos „trečiuoju asmeniu“.
Kai pagauni tikrą pasakojamos istorijos emociją, pereiti iš trečiojo į pirmą asmenį nebesunku, nes kaip aktorė visada esi šalia savojo personažo. Spektaklyje „Ledo vaikai“ aš tarytum esu šalia savo mamos – dar mergaitės, kurios vardu pasakoju istoriją.
– Jūsų inscenizacija pagal tėvų prisiminimus tokia sodri savo išgyvenimų įtampa! Ar visi jie tokie sodrūs, ar tai jūdų atrinktų dramaturgiškų tekstų junginys?
Apdovanojimų už nuopelnus ženklas „Lietuvos ąžuolas“ skiriamas už tiesos liudijimą.K.Bratkausko nuotr.
– Nei mano mama, nei tėtis dienoraščių nerašė – jie man tiesiog papasakodavo vienus ar kitus atsiminimų epizodus, kai kurie jų išspausdinti tremtinių atsiminimų knygose „Leiskit į tėvynę“, „Amžino įšalo žemėje“.
Tą dramaturginę tekstų įtampą pjesėje intuityviai dėliojau pati kaitaliodama poliariškas išgyvenimų būsenas – patiriamą vaikišką džiaugsmą šia diena ir ištremtųjų skausmą, neviltį. Didesnį tragizmą išgyveno senelių karta, kuri buvo išvežta jau brandaus amžiaus. O mano tėvai tuomet dar tebuvo mažiukai vaikai, jie pasakodami man pirmiausia prisiminė nuostabaus grožio pašvaistes, Kalėdas su iš popieriaus iškarpytomis lėlytėmis ir saujele grūdų, baltą meškiuką, su kuriuo už bausmę mokytojas jakutas uždarydavo šaltoje mokyklos klasėje…
Žvelgdama į tėvų jaunystės nuotraukas jutau tą gyvenimo kaip būties šilumą net ten, tolimame Sibire, tremtyje. Juk ir jie tada buvo jauni, mylėjo, nepaisant visko, patyrė žemiškos būties džiaugsmą. Ta poliariška gyvenimo spalvų, patirčių paletė ir padiktavo tokią pjesės struktūrą, padedančią sukurti išgyvenimų įtampą scenoje.
– Šiemet prieš Kovo 11-ąją net kelis kartus suvaidinote „Ledo vaikus“. Nustebino jaunų žmonių reakcija. Viename spektaklyje – pilnutėlė salė moksleivių ir visi nuščiuvę stebėjo spektaklį. Kaip manote, ar pasikeitė karta, ar tremties tema tapo natūraliai būtina?
– Svarbu tai, kaip apie tai kalbėsi. Jeigu taip, kaip mums kalbėdavo mokykloje apie SSKP partijos suvažiavimus, tuomet nieko ši tema nesujaudins. Manau, mokytojai turėtų dėti pastangas, kad Lietuvos istorijos pamokos virstų „išgyvenimų“ pamokomis. Reikėtų mokiniams aplankyti ir šiurpų KGB muziejų Lukiškių aikštėje, Vilniuje, ir tremtinių pastatytą jurtą Rumšiškių buities muziejuje, ir pamatyti dokumentinių filmų, jautrų vaidybinį filmą apie tremtį „Ekskursantė“, turintį tam tikrą ryšį su „Ledo vaikais“. Tuomet jaunas žmogus informaciją priimtų visai kitais „čiuptuvais“ – širdimi. Tuomet tai virstų jo sielos patirtimis.
Džiaugiuosi, kad „Ledo vaikai“ jaunimui tampa būtent istorijos išgyvenimo pamoka. Džiugu ir netikėta, kad gimnazistai į spektaklį ateina patys, ne mokytojų verčiami. Net antrąsyk ateina žiūrėti spektaklio, atsivedę tėvus, – ne iš vieno tai girdėjau.
Pamenu, mano tėtis po spektaklio premjeros pasakė: „Šis spektaklis skirtas nebe mums, mes ir gyvenime tai perėjom. Jis skirtas jau kitai kartai“. Laimė, taip ir vyksta.
– Po paskutinio suvaidinto spektaklio susitikime su jumis liko nemažai mokinių, daugiausia berniukų. Vienas jų paklausė: „Scenoje esate viena, bet ne vieniša. Mes su jumis. Ar jūs tai jautėte?“ Kokias reakcijas esate išgyvenusi vaidindama „Ledo vaikus“?
– Taip, nustebino per susitikimą vieno gimnazisto žodžiai: „Aš jaučiau, kad tarsi daug žmonių su jumis buvo scenoje. Ir aš ten su jumis buvau.“ Ar aš tai pajutau? Taip, išsyk. Kai energija teka, kai jauti, kad žmonės atsiveria ir išgyvena kartu su tavimi, tarsi pereina į manąją rampos pusę, tuomet jautiesi lyg turėtum daugybę partnerių greta.
Vaidinant „Ledo vaikus“ net šiurpuliukai per kūną eina, kai visa salė ima pritarti dainai: „Kad ne auksinės vasaros“. Kai matai žiūrovų akyse ašaras… Aš pati tuomet jaučiuosi taip, kaip teatre, kurį žiūrėjau dar būdama mokinė Kaune (tai buvo garsioji Jono Vaitkaus epocha Kauno dramos teatre), kai sovietinės okupacijos metais teatras buvo ta sakrali erdvė, kurioje aktorius scenoje galėjo ištarti tai, ko gyvenime nebuvo leista, kur liudijo tiesą.
Scena iš spektaklio „Ledo vaikai“.D.Matvejevo nuotr.
Man pačiai „Ledo vaikai“ – tarsi sakrali malda už mus visus, už Lietuvą, už mūsų praeitį ir ateitį.
– Kur keliavote su šiuo spektakliu? Ką pastebėjote? Kaip priėmė publika?
– Su spektakliu jau teko nemažai pakeliauti po Lietuvą. Tai padovanojo labai jautrių susitikimų su tremtiniais, tų įvykių liudytojais, su jaunąja karta: kai kas atnešdavo ir rodydavo savo jaunystės nuotraukas, kai kas priėjęs tiesiog tylomis apkabindavo, kai kas pasakydavo: „Vis dėlto kokie mes esam dabar laimingi…“
– Daug keliaujate po pasaulį. Kaip manote, ar šis spektaklis temos prasme būtų perskaitomas tarptautinei publikai?
– Jau ne vienas kritikas, ne vienas žiūrovas priėjęs po spektaklio sakė: „Būtinai reikia šį spektaklį rodyti visur, užsienyje, su angliškais subtitrais, visi turi apie tai žinoti.“ Manau, kad netrukus šios iniciatyvos imsis Nacionalinis dramos teatras. Iki šiol daugiau dėmesio buvo skiriamas Didžiosios scenos spektakliams. Nors, aišku, suprantu – komerciškai tai mažiau apsimoka. Tikiu, kad kada nors titrai anglų kalba atsiras ir „Ledo vaikų“ spektaklyje. Jau girdėjau ne vieną pageidavimą parodyti spektaklį užsienio lietuvių bendruomenėms. Tikiu, kad ateityje tai įvyks.
Taip pat tuo, kad „Ledo vaikai“ dar iškeliaus ir į kitą, nelietuvišką, kontekstą. Nes iš tiesų, kiek teko keliauti, vakariečiai paprastai nelabai žino, kas gi nutiko Lietuvoje tą 1941-ųjų birželio keturioliktosios naktį ir vėliau. Nežino, kiek buvo ištremta žmonių ir kiek jų žuvo. Tarsi stalinizmas, sovietinis genocidas dar dabarties žmonių sąmonėje nėra suvoktas kaip žiaurus nusikaltimas žmonijai, ne mažesnis už fašizmą. O juk reikia, kad tai būtų pripažinta, kad vėl nepasikartotų.
– Kaip jūs asmeniškai švenčiate Kovo 11-ąją?
– Visuomet prisiminsiu mamos žodžius, kuriuos sakydavo Lietuvos valstybinių švenčių rytą. Ji paskambindavo telefonu ir žvaliu balsu tardavo: „Labas rytas. Ar žinai, kokia šiandien diena?“ Tėveliams tai visada buvo gyvybiškai brangu. Nė vienos valstybinės šventės jie nepraleido neaplankę Laisvės paminklo Kaune. Pasak jų, deja, žmonių kasmet vis mažėjo, tačiau vėl ženkliai padaugėjo po Ukrainos įvykių. Vadinasi, tik pavojaus akivaizdoje žmogus susivokia, prisimena tai, kas svarbiausia. Tėvai žinojo laisvės kainą, niekada to nepamiršo, tad Kovo 11-toji man reiškia dar ir pagarbą jiems.
Niekad nepamiršiu mamos, kuri, prasidėjus finansinei krizei prieš dešimtmetį, niekada nesiskundė sumažinta pensiją, priešingai, buvo pasiruošusi dar ir paaukoti savo santaupų dalį Lietuvai. Ji sakydavo: „Juk Lietuvai dabar taip sunku, reikia visiems susitelkti ir padėti.“ Vos neapsiašarodavau girdėdama ją taip kalbant. Ir šiandien, kai tik pagalvoju, kad kažkas „labai blogai“ dabartinėje Lietuvoje, prisimindama savo tėvelių kelią vėl suvokiu, kad viskas iš tiesų dar labai gerai, kad gali būti oi kaip blogiau…

Tad Kovo 11-tąją tikrai švęsiu savo širdyje. Dėkodama už laisvę visiems, kurie prisidėjo prie jos atgavimo, kovos už ją. Dėkosiu visiems tylia malda.

Skaitykite daugiau: http://kultura.lrytas.lt/scena/aktore-birute-mar-tevu-ir-seneliu-tremties-patirtis-scenoje-isgyvena-kiekviena-savo-lastele.htm?utm_source=lrExtraLinks&utm_campaign=Copy&utm_medium=Copy

[collapse]

Tarptautiniai festivaliai, gastrolės:

Maskvos XIII tarptautinis teatro festivalis „Stanislavskio sezonas“ /Rusija, 2017/

Apdovanojimai:

Nominacija „Geriausias 2015m. nacionalinės dramaturgijos pastatymas“ („Auksinio scenos kryžiaus“ apdovanojimai Lietuvos teatro menininkams).

Apdovanojimai

 

 

 

 

 

Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos I-jo laipsnio žymuo „Už nuopelnus Lietuvai“ – už monospektaklio „Ledo vaikai“ sukūrimą, tremties ir rezistencijos istorijos puoselėjimą ir kultūrinę veiklą (2016).

http://www.teatras.lt/lt/naujienos/lndt-naujienos/birute_mar_apdovanota_uz_spektakli_ledo_vaikai/

Apdovanojimas „Lietuvos ąžuolai“ – auksinis ženklas: „už tiesos liudijimą – tremčių ir laisvės kovų istorijos sklaidą Lietuvoje ir pasaulyje“, už spektaklio „LEDO VAIKAI“ sukūrimą (2017)

 

Birutė Mar. TREMTIES PASAKOS /Eilėraščiai, 2004/

 

 I. Mamai

kai į traukinį suvarė –

apvilkau tau tą megztuką,

su raudonais bumbuliukais…

tu žaidei sau bumbuliukais –

bėgiai krūpčiojo, dardėjo,

traukinys iš lėto tolo –

žmonės ten kažko raudojo,

tu sukai sau bumbuliuką

ir visiems viena šypsojais ——

bet nutrūko bumbuliukas,

iš vagono išriedėjo

ir pasimetė tarp bėgių

it nuskriejęs pienės žiedas –

o tada ir tu raudojai,

už visus garsiau raudojai ——

tau kartojo – grišim, grįšim,

rasim tavo bumbuliuką,

ir ne vieną – pilną lauką

pamestų žiedų tėvynės ——-

traukinys iš lėto tolo,

žmonės ten kažko raudojo

tu ir vėl viena šypsojais ——-

II.

bet vaikystė –

ji buvo graži

ledinės žuvys ir naktys

dievų spindulingos pašvaistės

ilgi tylos vakarai

prie guolio prišalę kasos

it sniego baltos karalaitės

ir kažkas alsuoja

lygiai, giliai – visai šalia,

dar nemirė, delnu

paglosto,

ir vėl ramu —

tik į ledą sušalę kojos

tik į ledą sušalę kasos

tik į ledą virstantys žmonės

kaip pasakoj

tik balsas tavo –

namų

kur kitaip,

kur jau vasara,

obelys, obuoliai –

tokie vaisiai apvalūs, saldūs, raudoni –

jau sirpsta

III.

jei ant ledo lyties išplauksi

jei perplauksi šaltąją jūrą

kitą krantą pasieksi –

tėvynę

it kelionė į vieną pusę

metai – ledynmečiai slenkantys

skaidrėjančios atminties

sniegas tirpstantis…

nemirdavo žmonės

namo išplaukdavo –

graži buvo pasaka