„Marija ir Pūkelis“

Marija ir Pukelis-1_1100

„Marija ir Pūkelis“, autorė Birutė Mar; iliustracijos Valerijos Medelinskienės ir Kristinos Norvilaitės; redaktorė Janina Riškutė. – Vilnius: Dominicus Lituanus, 2009. – 108 psl./ ISBN 978-9955-811-11-4.

 

Marija ir Pūkelis” – pirmoji žinomos aktorės ir poetės Birutės Mar knygelė vaikams. Tai tikra istorija apie mergaitę Mariją ir jos paslaptingą draugą angelėlį Pūkelį. Daug žaismingų pasakojimų apie Marijos ir Pūkelio nuotykius, netikėčiausius susitikimus sapnuose ir tikrovėje, jų pokalbius apie labai svarbius dalykus, kurių net suaugę nežino… Ir dar, Marija kuria pasakas ir eilėraščius, nes jos svajonė – tapti rašytoja.

Juk ne kartą pagalvojame – kaip atsitiko, kad vieną rytą nubudome čia, Žemėje, po neaprėpiamu dangaus skliautu? Ir kaip nepaklystame, keliaudami kiekvienas savo keliuku? Tikriausiai yra kažkas, kas mus globoja, sergi…

Atsibudę labai anksti, kartais spėjame išvysti aplink ryto saulutę šokančias sparnuotas būtybes, panašias į baltus drugelius. Arba ką nors stipriai pamilę – pajuntame skraidančio stebuklanešio kerus.

Apie tai ir ši knygelė. Mergaitė Marija nuo mažumės turi nepaprastą draugą – angelėlį Pūkelį, kartais atskrendantį į jos kambarį. Bet papasakoti apie jį kitiems Marijai nelengva, nes Pūkel

Marija ir Pukelis-2_512

is – nenusakomas…

spėk, kas esu?

iš vandens, iš lietaus, iš vėjo?

iš pienės balčiausių pūkų?

Iš svajonių, drugelio sparnų?

iš rūko, šviesos,

iš sapnų audeklėlio?

gal aš – koks paukštis užburtas?

o gal – nykštukas dangaus,

tavo draugas geriausias?

pats nežinau,

tik skrendu

tavęs saugot…

„AR ŽEMĖJE ROJUS YRA?“
Pagal eilėraštį iš knygos „Marija ir Pūkelis“ sukurta dainelė. Muzika Gintarės Bauerytės, žodžiai Birutės Mar.

Rašytoja Birutė Mar – svečiuose radijo laidoje „Vakaro žvaigždelė“:

Fragmentai iš knygos „Marija ir Pūkelis“

GIMIMAS

 

Marija pažinojo Pūkelį dar negimusi, skraidė kartu nuo debesies ant debesies. O kai gimė – Pūkelis vėl atsirado šalia, Žemėje.

– Mes tada sėdėjom ant kupolėlių, į debesis panašių, jis šalia buvo. Ir tada Dievas man tarė: „Dabar išsirink mamą ir tėtį.“ Žemai žemai pamačiau mamą ir tėtį, einančius tiltu. Ir panorau, kad jie susipažintų. Jūs tikrai tada ant tilto susitikot, – tėti, tu pirmas pamatei mamytę ir priėjai! Dar kartu prie ežero nuvažiavot – mačiau, kaip maudėtės ir valtele plaukiojot, ten jums taip gera buvo! Paskui Dievas padarė laiptus ir pasakė, kad devynis mėnesius turėsiu jais leistis. „Eik dabar. Tik nepaslysk, jei paslysi – gimsi per anksti.“ Mano angeliukas atsisveikino, pamojavo: „Iki pasimatymo Žemėje!“ Nušokau, nusileidau laiptais ir… gimiau. Dar pamenu, kai gimiau, nelabai man patiko – taip plieskė šviesa į akis, kad išsigandau! Tu, mama, mane vis raminai: „Mažute mano, ššššš… neverk, šššššš…“ – o aš rėkiau ir rėkiau kaip mažas vaikas!.. Bet juk ir buvau mažas vaikas! – juokėsi Marija, rodydama, kaip mažutė kūkčiojo ir triukšmavo.

Kai per vakarienę ji papasakojo šią tilto istoriją, mama su tėčiu vos blynais nepaspringo – mat tikrai kadaise susipažino ant tilto!

Iš tikrųjų, abu mokėsi vienoje mokykloje, bet tada tėtis mamą tik už kasų tampydavo ir erzindavo kaip visas mergaites. O praėjus keleriems metams per tą netikėtą pasimatymą ant tilto – lyg koks Pūkeliukas strėle būtų pervėręs!

– Marija, bet juk daug žmonių tiltu vaikštinėjo, kodėl pasirinkai mus savo tėčiu ir mama? – mėgino teisybę sužinoti tėtis. Nežinau… Negaliu tiksliai pasakyti, – Marija tik gūžtelėjo pečiais. Ir staiga nusišypsojo: – Gal mes jau anksčiau buvom… ant debesėlio susitikę?

tu buvai kadaise

mažutė kaip vabalėlis,

ropojai patamsiuos,

širdelę man kutenai –

laukei, kol šviesą išvysi,

žvaigždelės virpėjimą…

RAŠYTOJA

– Va, žiūrėkit, kokį eilėraštį šiandien atsibudus sukūriau! – išpyškino Marija, net „labas rytas“ nepasakius.

– Tėti, pritildyk televizorių, Marija eilėraštį parašė, – tarė mama tėčiui, iš pat ryto spoksančiam į televizorių.

Ir Marija rimtai perskaitė:

Angeliukai tie visur,

ypač pilna jų danguj –

naktį skraido su žvaigždėm,

dieną vaikšto su žmonėm!

Bet tėčiui Marijos eilėraštis visai nerūpėjo – tą rytą jie su mama buvo susipykę. Taip jau kartais nutikdavo: mama imdavo kaltinti tėtį, kad jis jai nepadeda, vaikais nesirūpina ir net pinigų neuždirba (mat tėtis grojo dideliame orkestre, po koncertų vėlai grįždavo, o dar į gastroles dažnai išvažiuodavo). Tėtis tuomet įsijungdavo televizorių ir ilgai į jį spoksodavo. Mama kartais net verkdavo – Marijai dėl to labai skaudu buvo…

– Šaunuolė, eik, dar ką nors mums parašyk ar nupiešk, gerai? – paprašė mama.

– Tėti, nežiūrėk šitų baisuoklių iš pat ryto! – kaip tikra suaugusi, griežtai subarė tėtį Marija. Mat per televizorių rodė baisų filmą – šūviai net kitame kambaryje girdėjos. – Ir baikit čia su mama pyktis! Galvojat, vaikams labai lengva tai matyti, jie nieko nesupranta? Tėti, paklausyk manęs, girdi?!

– Klausau klausau… Na ką? – nusileido susigėdęs tėtis. – Pirmiausia – labas rytas.

– Labas rytas, viso gero! Gerai. Nenori su manim kalbėti, ir nereikia! – atrėžė įsižeidusi Marija. Jai buvo skaudu, kad jos poezija šįryt niekam nerūpėjo. O tiek dar norėjo papasakoti – apie žodžių angeliukus ir visa kita…

– Gerai, Marija, mes būtinai susitaikysim. Ačiū, kad mums pasakei, – pavymui šūktelėjo mama, – o tu eik, dar sukurk mums kokį eilėraštuką, pasaką…

Bet Marija žinojo, jog jie visada taip sako – “eik nupiešk, eik parašyk“, – kai nenori su ja kalbėtis.

Nuėjusi į savo kambarį, ji tokia vieniša pasijuto, niekas jos nesiklauso ir nesupranta! Labai blogai, kai tėveliai pykstasi…

Ji bandė rašyti – bet nesirašė, bandė piešti – bet nupiešė tik dantis rodantį tėtį, apsiverkusią save su ašarom kaip pupom per visą piešinį, ir kelis vabalus kampe.

Pusę dienos Marija be nuotaikos prabuvo – kompiuterio žaidimus pažaidė, iš kampo į kampą paslampinėjo. Galiausiai nutarė eiti žaisti į lauką. Prie durų pamatė savo purvinus batus ir pagalvojo – gal reikėtų juos nusivalyti, kaip tėtis mokė. Išsitraukė tepalą, šepetį, ėmė šveisti ir… nejučia pralinksmėjo. Jai toptelėjo mintis, kad batų tepalas irgi gali gyvas būti, kaip ir batas.

Grįžusi ėmė kažką rašyti – žodžių angeliukai jau siuntė pasaką…

Bet kaip tą pasaką pagauti? Net mamos paprašė, kad raides ir žodžius surikiuoti padėtų.

PASAKĖLĖ APIE BATŲ TEPALĄ

 

Labai seniai, gal prieš dvi dienas, mūsų namuose įvyko keistas dalykas. Tą rytą tėtis su mama susipyko. Tėtis žiūrėjo televizorių, mama verkė, o mes su sese labai liūdėjom. Bet staiga į kambarį atšliaužė nusiminęs batų tepalas ir sako:

– Baikit čia pyktis! Galvojat, kad jūs patys nelaimingiausi? Tai paklausykit mano istorijos. Mane pagamino tepalų fabrike, vėliau nuvežė į parduotuvę „Maxima“ ir jūs mane nusipirkot. Labai džiaugiausi, atradęs namus. Blizginau jūsų batus ir norėjau, kad jums gera būtų. Kol vieną dieną šalia manęs buvo pastatytas naujas batų tepalas. Iš pradžių pamaniau, kad tai pokštas, bet vėliau supratau, kad ne – jūs manęs visiškai nebenaudojat!!! Labai nustebau ir tariau naujajam tepalui: „Laba diena. Esu senas batų tepalas. Čia mano namai ir mano darbas. O jūs, labai atsiprašau, bet ką jūs čia veikiate?“ Naujasis tepalas nebuvo toks mandagus ir atrėžė: „O ką tu čia veiki?! Tu senas jau! Dabar aš – pats naujausias ir geriausias batų tepalas, ką, negirdėjai? Mane per televizorių reklamuoja! O tu keliauk sau į šiukšlyną, jau niekam tu nereikalingas, atidirbai!“

Ir senasis batų tepalas tęsė savo istoriją:

– Aš labai nuliūdau. Net visą likusį tepalą juodom ašarom išverkiau. Atleiskite, norėjau tik paprašyti: gal galite manęs neišmesti? Jūs nebesipyksite ir vėl šypsositės, jei mane pasiliksite.

Tuomet pagalvojome, ir mums jo pagailo:

– Gerai, neišmesim tavęs.

Tepalas labai apsidžiaugė, o tėtis tą vakarą su juo visų mūsų batus išvalė – šeimyna buvo laiminga.

O naujasis tepalas iš pavydo tą naktį susprogo! Senasis tepalas ir toliau laimingai prie batų dėžės gyveno…

Pasaka, kurią vakare perskaitė, visiems labai patiko. Audronė juokėsi, kad batų tepalas – gyvas. O tėtis su mama susitaikė ir apsikabino, jiems turbūt buvo gėda – juk ne dėl batų tepalo susipyko…

Kai užaugsiu, pasakų rašytoja būsiu! – svajojo Marija. – Bet ne tik. Būsiu dar garsi muzikantė. Ir kepėja (nes ji mėgo padėti mamai obuolių pyragą kepti), ir… žmones gydysiu. Padarysiu taip, kad močiutei nieko nebeskaudėtų. Ir vaikus, gal penkis, turėsiu; ir jorkšyro šuniuką. Ir daug pinigų – galėsiu Barbių prisipirkti, kokį tūkstantį! Ir dar – televizijos žvaigžde tapsiu. – Ir dar pamanė: – Kaip keista… Nebūtų taip liūdna buvę – nebūčiau batų šveitusi – ir pasakos sugalvojusi nebūčiau!“

O galvelėje jau daug naujų istorijų sukosi…

Žodžių angeliukai tirpo tamsoje kaip nakties drugiai, tik truputį šnarėjo.

žodžių tiltai,

žodžių miltai,

žodžių pilys,

žodžių smėlis,

žodžių džiunglės,

žodžių burtai –

pilnos žodžių

pasakėlės!

ir vis tiek nepasakysi,

ką tuk tuk širdutė tuksi –

vieno žodžio ir pritrūksi…

PYKČIO NYKŠTUKAI

 

Būna, kad ir žemėje laikas tartum sustoja… Taip nutiko tuomet, kai mirė Marijos Bobulytė.

Paskutiniais metais ji labai sirgo, beveik nebesikėlė iš lovos, o kai mama su močiute ją pakeldavo ant rankų ir prausdavo – atrodė lyg mažas vaikutis…

Per laiduotuves susirinko daug juodai apsirengusių tetų ir dėdžių, jie kalbėjosi pašnibždomis, atrodė susikaupę ir vienas kitam labai geri, niekas niekur neskubėjo… Marijai sunku buvo patikėti, kad Bobulytės niekada nebepamatys.

Ji prisiminė, kaip Bobulytė ją mažą maldelių mokė, visokių neįtikėtinų istorijų pripasakodavo, kartais net labai baisių – kad naktį į kambarį ateina raguotas velnias, atsisėda prie stalo ir surašo ant jaučio odos visas žmogaus nuodėmes. Marija taip to velnio bijojo – sykį pabudus net iš tikrųjų pamatė kažką raguotą, sėdintį prie stalo… Kai apie tai prasitarė Bobulytei, ši nebeprisiminė, ką pati buvo sakiusi:

– Neišsigalvok. Jokių velnių nėra.

Dar Bobulytė pasakojo, kad Dievulis daug stebuklų padaryti gali – per vandenį vaikščioti, pamaitinti iš mažo duonos kepalėlio tūkstančius žmonių, net žmones iš numirusių prikelti…

Marijai staiga dingtelėjo mintis: jei Dievas gali bet kokį stebuklą padaryti – ji paprašys Pūkelio, kad Bobulytė gyventų. „Pūkeli… Paprašyk Dievulio, kad Bobulytė atsikeltų ir gyventų, gerai?.. Girdi, padarykit taip, kad gyventų! Nors dar bent mėnesį pagyventų! Aš tada būsiu visiems gera, visada paruošiu pamokas, netingėsiu, klausysiu mamos ir tėčio, ir ant sesės nepyksiu, laiku miegoti eisiu ir… ir… visada suvalgysiu visą sriubą! “ – iš visų jėgų prašė mintyse Marija, suglaudusi delniukus.

Bet bičiulis nepasirodė. Bobulytė gulėjo užsimerkusi ir nebekvėpavo…

Ir staiga Marija taip supyko ant savo geriausio draugo! „Jei tu dabar nepadarysi, ko prašau – vadinasi, esi beširdis! Netikiu daugiau tavim. Kai atskrisi, nebekalbėsiu su tavim!..“ – gailiai pravirko Marija.

Ji ištisas dienas laukė bičiulio. Labai gailėjosi, kaip galėjo taip neišmintingai pasielgti, vargšą Pūkelį kaltinti! Juk ji žino – žemėje yra laikas, viskas prasideda ir baigiasi. O Bobulytė dabar ten, kur laiko nėra – nieko jai nebeskauda, šypsosi Marijai ant debesėlio. „Žinau, žinau, viską žinau, – galvojo Marija, – bet vis tiek… Kodėl taip yra, kad žemėje mes negalime visą laiką būti kartu, o paskui visi kartu ant debesies nuskristi? Pūkeli, kaip tavęs pasiilgau…“

– Aš irgi, Marija, – išgirdo virš galvytės pažįstamą balsą. – Šaunuolė, viską pati supratai: žemėje viskas prasideda ir baigiasi…

Marija akimirką tylėjo. Sunku buvo pirmąjį žodį bičiuliui ištarti – juk apie jį tiek visko blogo prisigalvojo, o Pūkelis visas mintis girdėjo…

– Žinau, Marija, labai ant manęs pykai… Dabar gailiesi. Iš tikrųjų, tai ne tu supykai – o tik pykčio nykštukų į tave prilindo, jie kaip kokie spygliai skraido virš žmonių ir laukia, kada žmogus kažką blogo pagalvos ir jie galės vidun įlįsti ir apsigyventi. Bet kai imi gailėtis, jie nekaip pasijunta, ima tirpti – lyg koks juodas debesėlis vėl dangun pabėga! – linksmai pasakojo Pūkelis.

Marija nusišypsojo, įsivaizduodama, kaip su spygliuotais pykčio nykštukais grūmėsi…

– Pūkeli, atleisk man! – pagaliau ištarė. Ir pajuto, tarsi spygliuotų nykštukų būrys bėgtų nuo jos lyg bičių spiečius… Kaip gera, kai paprašai, kad tau atleistų!

– Pūkeli, bet vis tiek… Kodėl Dievulis negali padaryti taip, kad laikas visiems kartu eitų ir praeitų, o ne kiekvienam atskirai?

Bet Pūkelis nieko nebeatsakė… Buvo gražus rytas, ir Marija už lango išvydo bičiulio laikrodžio grandinėlę su daugybe žvaigždžių karolių – jie linksmai žvangėjo ir suposi ant aukso juostos.