“Neišsiųsti laiškai“ (eilėraščiai), autorė Birutė Marcinkevičiūtė, dailininkė Dalia Pilkauskienė, anonsinio teksto autorius Robertas Keturakis. Išleido Vilniaus Pedagoginio universiteto leidykla, ISBN 9986-519-15-2.
Pirmoji poetės ir aktorės eilėraščių knyga. Skaitytojams autorę knygoje pristato poetas Robertas Keturakis.
Robertas Keturakis „Žmogaus įsipareigojimas žmogui“
Birutė Marcinkevičiūtė kol kas yra vienišiausia poetė šiandieninėje jaunųjų poezijos žemėje.
Ir tas vienišumas jai tinka, nes, žvelgiant atidžiau, galima pagalvoti, jog taip ir prasideda savitumas.
Su atlaidumu ji praeina pro svarstymus – kaip išgelbėti poeziją nuo poetų ir tų, kurie įkelia mūzų apsėstąjį į pranašo ar žynio bokštą, įtikinėja, kad eilėraščio rašymas yra likimiškai svarbus visuomenei, kurie kabalistiniais ženklais paverčia tikrovės metaforizavimo estetiką.
Su atlaidumu jinai praeina ir pro tuos, kurie poeziją pavadina muzikalia jausmų sklaida, pasakišku pasaulio ir žmogaus regėjimu, kerinčiu sapnų atpasakojimu.
Birutei Marcinkevičiūtei poezija – tai žinojimo galimybė. Ir todėl jos eilėraštis dažniausiai nesusitelkia prie sureikšminamos nuotaikos ar būsenos, o lyg vaivorykštę ištiesia lyriškumu apgaubtą žinojimą, tūkstančius žinojimo lašelių, kuriuos mūsų visų šviesa pripildo nuostabaus žėrėjimo.
Jinai su savo eilėraščiu vienišiausia yra ir todėl, kad teigia, jog švelnumui paklusnūs visi. Sunku patikėti, kad pragmatiškoje šio amžiaus pabaigoje, apnuoginusioje žmogų iki pasišlykštėjimo, iki ciniško nihilizmo, vis dar netikinčioje, kad Dievas nemirė ir yra gyvas žmoguje, kad kruvinai plėšraus amžiaus pabaigoje stovi mergaitė ir tiki, kad švelnumui yra paklusnūs visi.
Taip prasideda ir gyvena tikra ir didelė poezija, kuri pasitiki tyliu ir svariu žodžiu. Įsidėmėkime: ne rėksmingu ir sudėtingu žodynu, o tyliu ir svariu žodžiu. Tai tik iš šono atrodo, jog paprasta tokiu žodžiu išplėšti, išvilioti, išgauti iš chaoso tiesą ir muziką, grožį ir prasmę, tikslą ir mylinčių akių didingumą. Matyt, nebūtina aiškintis – iš kur visa tai, kaip pasiekta, kokia kaina, bet jausti, kad tik vientisa asmenybė gali daryti stebuklus, būtina.
Gerai, kad Birutei Marcinkevičiūtei neįdomus siauras, dekoratyvus tradicinis poetizavimas, eiliuota poezija, poezija su sąskambių pakabučiais. Vaiskus žvilgsnis, atidi dvasia, išmintinga ir patraukli vėjavaikiška laisvė su jautria, natūralia ritmo muzika – visa tai neleidžia paklysti tarp prozos ir poezijos, tarp žinojimo galimybės ir apsimetimo, jog imituojamas žinojimas taip pat yra įdomus.
Žinoma, kūryba neatsitraukia nuo autorės likimo, nuo Gimtinės likimo, nuo įžvalgų paslapties: kodėl ir iš padūmavusių tolių jinai mato kaip spingsi žvakė užmirštuos išnykusio kaimo kapuos…
Ir kaip žmogaus įsipareigojimas žmogui: jokių puošmenų, jokių madų, jokio apsimetimo. Vien savo pasaulio tiesa, sutampanti su visų mūsų likimais.
Pirmai knygai lyg ir per daug.
Vienišiausiai poetei šiandieninėje jaunųjų poetų žemėje – pakankama, kad galima būtų pataikėti neatsitiktiniu pašaukimu.
1995
Eilėraščiai iš knygos „Neišsiųsti laiškai“
…
angele vienasparni
kuris išeini
ieškoti kelio namo
toli į pasaulį
angele –
kuris parskrist negali
vienasparni
ir liūdna išeiti vienam
nežinoti kodėl
ieškoti kelio namo
toli į pasaulį –
nežinoti kodėl
taip toli nuo namų
taip toli nuo antrojo –
skrendančio sparno…
…
Senas Peterburgas. Fontankos upė.
ilgai vakar Rusijoj lijo lietus
kitaip neištarsi – tik lijo ir lijo
po kojomis tiltas juodavo dangus
vandens žaluma taip virpėjo lyg šaltų –
tik lijo ir lijo – lyg žemę drąskytų
kaip laikas – ilgai vakar Rusijoj lijo
praeinantis – pilkas nemigęs žmogus
namai kurio – perdegęs kranto žibintas
žiūrėjo – lyg bėgtų toli žirgo tiltu
nuo debesio drąskančio Rusiją – lijo
tik lijo ir lijo – žiūrėjo žmogus
kaip pralekia laikas senu žirgo tiltu…
…
Stoties ekspromtas
nubildi balsas atminties
kaip seno
aš priklausau nuo traukinių
aš laukiu vakaro
Tarpmiestinis pasikalbėjimas
kada
nežinau negreitai
mažai teturiu monetų
ką
ne negavau
šiandien
ne nesuspėsiu
būsiu kada
nebūsiu a
gerai parašysiu
kaip ten
žinai neatsimenu
nieko
viskas
ne nieko
va paskutinė įkrito
nelyja
viskas nueisiu
…
Vėlinės
susijungia seniai išskirti
ir pravirksta mirę –
bet ne ašarų tai naktis
ne tyloj raudoti –
tik kartu lyg vienas lietus –
o lašų begalybė
kartu su žeme
mintimis į save
taip retai į save
šviesoje į save –
ir pamirštant save…
…
mes – ledo vaikai
kaip lašai varveklių
nušokantys šiltą akimirką
mes – šalčio vaikai
ilgai varvekliuose tirpstantys – broliai
(per amžius –
brolis brolį,
kaip naktis – naktį,
iš nakties – brolis,
brolis – į naktį…)
per amžius –
ištirpstančių brolių namai ——
…