„Neišsiųsti laiškai“ (1995)

Neissiusti laiskai-1_1100

Neišsiųsti laiškai“ (eilėraščiai), autorė Birutė Marcinkevičiūtė, dailininkė Dalia Pilkauskienė, anonsinio teksto autorius Robertas Keturakis. Išleido Vilniaus Pedagoginio universiteto leidykla, ISBN 9986-519-15-2.

Pirmoji poetės ir aktorės eilėraščių knyga. Skaitytojams autorę knygoje pristato poetas Robertas Keturakis.

Robertas Keturakis „Žmogaus įsipareigojimas žmogui“

 

Birutė Marcinkevičiūtė kol kas yra vienišiausia poetė šiandieninėje jaunųjų poezijos žemėje.

Ir tas vienišumas jai tinka, nes, žvelgiant atidžiau, galima pagalvoti, jog taip ir prasideda savitumas.

Su atlaidumu ji praeina pro svarstymus – kaip išgelbėti poeziją nuo poetų ir tų, kurie įkelia mūzų apsėstąjį į pranašo ar žynio bokštą, įtikinėja, kad eilėraščio rašymas yra likimiškai svarbus visuomenei, kurie kabalistiniais ženklais paverčia tikrovės metaforizavimo estetiką.

Su atlaidumu jinai praeina ir pro tuos, kurie poeziją pavadina muzikalia jausmų sklaida, pasakišku pasaulio ir žmogaus regėjimu, kerinčiu sapnų atpasakojimu.

Birutei Marcinkevičiūtei poezija – tai žinojimo galimybė. Ir todėl jos eilėraštis dažniausiai nesusitelkia prie sureikšminamos nuotaikos ar būsenos, o lyg vaivorykštę ištiesia lyriškumu apgaubtą žinojimą, tūkstančius žinojimo lašelių, kuriuos mūsų visų šviesa pripildo nuostabaus žėrėjimo.

Jinai su savo eilėraščiu vienišiausia yra ir todėl, kad teigia, jog švelnumui paklusnūs visi. Sunku patikėti, kad pragmatiškoje šio amžiaus pabaigoje, apnuoginusioje žmogų iki pasišlykštėjimo, iki ciniško nihilizmo, vis dar netikinčioje, kad Dievas nemirė ir yra gyvas žmoguje, kad kruvinai plėšraus amžiaus pabaigoje stovi mergaitė ir tiki, kad švelnumui yra paklusnūs visi.

Taip prasideda ir gyvena tikra ir didelė poezija, kuri pasitiki tyliu ir svariu žodžiu. Įsidėmėkime: ne rėksmingu ir sudėtingu žodynu, o tyliu ir svariu žodžiu. Tai tik iš šono atrodo, jog paprasta tokiu žodžiu išplėšti, išvilioti, išgauti iš chaoso tiesą ir muziką, grožį ir prasmę, tikslą ir mylinčių akių didingumą. Matyt, nebūtina aiškintis – iš kur visa tai, kaip pasiekta, kokia kaina, bet jausti, kad tik vientisa asmenybė gali daryti stebuklus, būtina.

Gerai, kad Birutei Marcinkevičiūtei neįdomus siauras, dekoratyvus tradicinis poetizavimas, eiliuota poezija, poezija su sąskambių pakabučiais. Vaiskus žvilgsnis, atidi dvasia, išmintinga ir patraukli vėjavaikiška laisvė su jautria, natūralia ritmo muzika – visa tai neleidžia paklysti tarp prozos ir poezijos, tarp žinojimo galimybės ir apsimetimo, jog imituojamas žinojimas taip pat yra įdomus.

Žinoma, kūryba neatsitraukia nuo autorės likimo, nuo Gimtinės likimo, nuo įžvalgų paslapties: kodėl ir iš padūmavusių tolių jinai mato kaip spingsi žvakė užmirštuos išnykusio kaimo kapuos…

Ir kaip žmogaus įsipareigojimas žmogui: jokių puošmenų, jokių madų, jokio apsimetimo. Vien savo pasaulio tiesa, sutampanti su visų mūsų likimais.

Pirmai knygai lyg ir per daug.

Vienišiausiai poetei šiandieninėje jaunųjų poetų žemėje – pakankama, kad galima būtų pataikėti neatsitiktiniu pašaukimu.

1995

Eilėraščiai iš knygos „Neišsiųsti laiškai“

Neissiusti laiskai-2

angele vienasparni

kuris išeini

ieškoti kelio namo

toli į pasaulį

angele –

kuris parskrist negali

vienasparni

ir liūdna išeiti vienam

nežinoti kodėl

ieškoti kelio namo

toli į pasaulį –

nežinoti kodėl

taip toli nuo namų

taip toli nuo antrojo –

skrendančio sparno…

Senas Peterburgas. Fontankos upė.

ilgai vakar Rusijoj lijo lietus

kitaip neištarsi – tik lijo ir lijo

po kojomis tiltas juodavo dangus

vandens žaluma taip virpėjo lyg šaltų –

tik lijo ir lijo – lyg žemę drąskytų

kaip laikas – ilgai vakar Rusijoj lijo

praeinantis – pilkas nemigęs žmogus

namai kurio – perdegęs kranto žibintas

žiūrėjo – lyg bėgtų toli žirgo tiltu

nuo debesio drąskančio Rusiją – lijo

tik lijo ir lijo – žiūrėjo žmogus

kaip pralekia laikas senu žirgo tiltu…

Stoties ekspromtasNeissiusti laiskai-3_512

nubildi balsas atminties

kaip seno

aš priklausau nuo traukinių

aš laukiu vakaro

Tarpmiestinis pasikalbėjimas

kada

nežinau negreitai

mažai teturiu monetų

ne negavau

šiandien

ne nesuspėsiu

būsiu kada

nebūsiu a

gerai parašysiu

kaip ten

žinai neatsimenu

nieko

viskas

ne nieko

va paskutinė įkrito

nelyja

viskas nueisiu

Vėlinės

susijungia seniai išskirti

ir pravirksta mirę –

bet ne ašarų tai naktis

ne tyloj raudoti –

tik kartu lyg vienas lietus –

o lašų begalybė

kartu su žeme

mintimis į save

taip retai į save

šviesoje į save –

ir pamirštant save…

mes – ledo vaikai

kaip lašai varveklių

nušokantys šiltą akimirką

mes – šalčio vaikai

ilgai varvekliuose tirpstantys – broliai

(per amžius –

brolis brolį,

kaip naktis – naktį,

iš nakties – brolis,

brolis – į naktį…)

per amžius –

ištirpstančių brolių namai ——