„Solo“

Solo-1_1100

„Solo“ (eilėraščiai); autorė Birutė Marcinkevičiūtė, dailininkė Kristina Norvilaitė, redaktorė Janina Riškutė. Panaudotos D.Matvejevo nuotraukos. Vilnius: Strofa, 2001. – 80psl. ISBN 9986-751-47-0.

Trečioji poetės ir aktorės eilėraščių knyga. Jautrus ir dėmesingas santykis su pasauliu, intymus ir pagarbus požiūris į kalbą ir žodį. Meditatyvi poezija, balansuojanti ant tylos ribos, ieškanti pusiausvyros tarp gyvenimo ir mirties, draugystės ir vienatvės, ilgesio ir džiaugsmo.

Eilėraščiai iš knygos „SOLO“

 

neparašytas žodis –

paukštis

o parašytas –

skruzdėlė

ropojanti

į skruzdėlyną savo

ir tempianti kažką

didesnį už save

iš visų gyvenimų –

aš prisimenu vieną rudenį

to rudens atminty –

žvelgiu pro sulytą langą

tame lange –

matau nusidriekusį kelią

ant to kelio –

randu įspaustą pėdą

toje pėdoje –

pastatau namus

tuos namuos –

pasodinu vaikystės papartį

tame papartyje –

susapnuoju švytintį žiedą

ant to žiedo –

regiu nukritusį lašą

tame laše –

atpažįstu seną veidą

tame veide –

išgirstu savo balsą…

išmokti visokių triukų –

vilkėti fraką, peruką

mikliai keisti grimą ir kaukes

šaudyti (iš tuščio šautuvo)

laikyti špagą, špygą (kišenėj)

nepamiršti iškalbos meno

ir pačių paprasčiausių dalykų –

kvėpavimo, dikcijos, elegancijos

formos, santykio

(kad paskui vieną dieną suprastum

KAM visa tai, ir ne tik…)

įveikti visas baimes

traumas, ligas – didybės

maniją, depresiją, nerimą

slogą, laikiną meilę

dar būtinai – saikingai gerti ir valgyti

lavinti ne tik kūną –

atmintį, klausą, skonį

vieną po kito skaityti

Nietzschę, Freudą, Platoną, klasikus

(“dviračiai – seniai išrasti” –

bet ne visi dar keliai…)

išmokti alsuoti giliai

kad užmigtum

nepamiršti jogos, tylos, meditacijų

garsų terapijos, šokių

išmokti visokių –

menuetų, valsų, duetų,

piruetų, tango, baleto

striptizo ir net

išmokti stovėti tamsoje

būti paskutiniu

išmokti laukti

(kol pagaliau nusišypsos laimė – vieną dieną

visų akivaizdoje pakilti spindulio balto švieson

ir, viską užmiršus, pereiti lyną ploniausią,

užmerktomis akimis, lengvai tarsi koptum

žvaigždynais, likimo styga, staiga

supratus KAM visa tai,

ir ne tik…)

ir kas benutiks –

virtuoziškai išsisukti

koketiškai šypsotis

elegantiškai lenktis

mįslingai tylėti

fotogeniškai atrodyti, tačiau

filosofiškai žvelgti į viską

(staiga supratus KAM visa tai, staiga

suklusus, kaip verčiasi, virpa,

kūlvirsčiais skrieja maža

akrobatė – širdis…)

Solo

 

scenoj nebėr dekoracijų –

tiktai šviesa,

šviesos takas

tik nebylio veidas –

paryškintos akys,

suknelė juoda,

rankos, asketiškai tuščios

tyla tarsi riksmas –

tai, ko niekad

apie ką visados

prieš atsisveikinant,

uždangai krintant,

pabundant

klausytis kaip laikas –

boružė stiebu

skubėdama

slenka

Vietoj biografijos

 

VAIDMUO, arba visi vaidmenys –

kažkada suvaidinti ir užmiršti,

patys mieliausi, t. y. tie, kurie dabar,

ir tie, kurie dar svajonėse…

KELIONĖ, arba visos kelionės,

pasitinkantys nepažįstami miestai,

traukinių bėgiai, debesų takai,

žmonės, kurie irgi keliauja,

susitikimai ir sudie, laiškai, atstumai,

laimingi akimirksniai, laikas…

TYLIAI, arba tai, kas lieka iš visų kelionių,

balsų, veidų, kasdienio šurmulio…

Kas prasideda, atvertus baltą puslapį –

tyla, prisiminimas, eilėraštis…