„Solo“ (eilėraščiai); autorė Birutė Marcinkevičiūtė, dailininkė Kristina Norvilaitė, redaktorė Janina Riškutė. Panaudotos D.Matvejevo nuotraukos. Vilnius: Strofa, 2001. – 80psl. ISBN 9986-751-47-0.
Trečioji poetės ir aktorės eilėraščių knyga. Jautrus ir dėmesingas santykis su pasauliu, intymus ir pagarbus požiūris į kalbą ir žodį. Meditatyvi poezija, balansuojanti ant tylos ribos, ieškanti pusiausvyros tarp gyvenimo ir mirties, draugystės ir vienatvės, ilgesio ir džiaugsmo.
…
Eilėraščiai iš knygos „SOLO“
…
neparašytas žodis –
paukštis
o parašytas –
skruzdėlė
ropojanti
į skruzdėlyną savo
ir tempianti kažką
didesnį už save
…
iš visų gyvenimų –
aš prisimenu vieną rudenį
to rudens atminty –
žvelgiu pro sulytą langą
tame lange –
matau nusidriekusį kelią
ant to kelio –
randu įspaustą pėdą
toje pėdoje –
pastatau namus
tuos namuos –
pasodinu vaikystės papartį
tame papartyje –
susapnuoju švytintį žiedą
ant to žiedo –
regiu nukritusį lašą
tame laše –
atpažįstu seną veidą
tame veide –
išgirstu savo balsą…
…
išmokti visokių triukų –
vilkėti fraką, peruką
mikliai keisti grimą ir kaukes
šaudyti (iš tuščio šautuvo)
laikyti špagą, špygą (kišenėj)
nepamiršti iškalbos meno
ir pačių paprasčiausių dalykų –
kvėpavimo, dikcijos, elegancijos
formos, santykio
(kad paskui vieną dieną suprastum
KAM visa tai, ir ne tik…)
įveikti visas baimes
traumas, ligas – didybės
maniją, depresiją, nerimą
slogą, laikiną meilę
dar būtinai – saikingai gerti ir valgyti
lavinti ne tik kūną –
atmintį, klausą, skonį
vieną po kito skaityti
Nietzschę, Freudą, Platoną, klasikus
(“dviračiai – seniai išrasti” –
bet ne visi dar keliai…)
išmokti alsuoti giliai
kad užmigtum
nepamiršti jogos, tylos, meditacijų
garsų terapijos, šokių
išmokti visokių –
menuetų, valsų, duetų,
piruetų, tango, baleto
striptizo ir net
išmokti stovėti tamsoje
būti paskutiniu
išmokti laukti
(kol pagaliau nusišypsos laimė – vieną dieną
visų akivaizdoje pakilti spindulio balto švieson
ir, viską užmiršus, pereiti lyną ploniausią,
užmerktomis akimis, lengvai tarsi koptum
žvaigždynais, likimo styga, staiga
supratus KAM visa tai,
ir ne tik…)
ir kas benutiks –
virtuoziškai išsisukti
koketiškai šypsotis
elegantiškai lenktis
mįslingai tylėti
fotogeniškai atrodyti, tačiau
filosofiškai žvelgti į viską
(staiga supratus KAM visa tai, staiga
suklusus, kaip verčiasi, virpa,
kūlvirsčiais skrieja maža
akrobatė – širdis…)
…
Solo
scenoj nebėr dekoracijų –
tiktai šviesa,
šviesos takas
tik nebylio veidas –
paryškintos akys,
suknelė juoda,
rankos, asketiškai tuščios
tyla tarsi riksmas –
tai, ko niekad
apie ką visados
prieš atsisveikinant,
uždangai krintant,
pabundant
klausytis kaip laikas –
boružė stiebu
skubėdama
slenka
…
Vietoj biografijos
VAIDMUO, arba visi vaidmenys –
kažkada suvaidinti ir užmiršti,
patys mieliausi, t. y. tie, kurie dabar,
ir tie, kurie dar svajonėse…
KELIONĖ, arba visos kelionės,
pasitinkantys nepažįstami miestai,
traukinių bėgiai, debesų takai,
žmonės, kurie irgi keliauja,
susitikimai ir sudie, laiškai, atstumai,
laimingi akimirksniai, laikas…
TYLIAI, arba tai, kas lieka iš visų kelionių,
balsų, veidų, kasdienio šurmulio…
Kas prasideda, atvertus baltą puslapį –
tyla, prisiminimas, eilėraštis…
…