Tekstai

Medrese teatras Turkijoje: svajonė, tapusi realybe

 

Šią vasarą teko prisiminti kažkada, teatrinių studijų Sankt Peterburge metais puoselėtą svajonę – teatras kaip kelionė, kaip sakrali savęs pažinimo erdvė; bendraminčių, norinčių būti ir kurti kartu, namai.

Tuomet „svajonių teatras“ buvo atpažįstamas iš knygų, ne taip lengvai prieinamų video įrašų – „skurdžiojo teatro“ guru Ježio Grotovskio studija Lenkijoje (įsivaizdavau ją kaip aktoriaus meistriškumo „alcheminę“ laboratoriją), Pitero Bruko kelionės po pasaulį su įvairiataučiais aktoriais, jo trupės pasirodymai neregėjusiems teatro žmonėms „pasitiesus kilimėlį“ kur nors Afrikos ar Indijos gilumoje.

Vėliau teko išgirsti ir apie Tadašio Suzukio tartptautinį teatro centrą gamtos apsuptyje Togoje, Japonijoje; apie Eugenio Barbos teatrinę bendruomenę Holstebro kaime, Danijoje, kur, smalsumo vedama, nukeliavau (nors… tikriausiai per vėlai, praėjus keliems dešimtmečiams nuo E.Barbos trupės jaunystės – tad kiek nuvylė jaunatviškos energijos ir gyvybės nebetekusios teatro komunos realybė).

Visi šie XXa. teatro korifėjai ir reformatoriai svajojo apie idėjos suvienytą kūrėjų bendruomenę, apie teatrą kaip kūrybos prigimties ir savęs pažinimo galimybę, ieškojimą kuo intymesnio santykio su žiūrovu, šitaip maištaudami prieš tradicinį teatrą, einantį jau išmintu keliu ir dažnai – nebegyvą. (Įstrigusi E.Barbos mintis: „Teatre-institucijoje aktorius niekada nerealizuos savo kūrybinio- žmogiškojo potencialo“).

Tačiau vasarą teko patirti, kad svajonės pildosi. Rugpjūčio pabaigoje keliavome į Turkiją – monospektaklius „Antigonę“ ir „Meilužį“ pakvietė Medrese teatras, rengiantis vasaros festivalį Monofest’2016”. Nors, žinant radikalią Turkijos nūdienos politinę ir kultūrinę situaciją, palietusią ir teatrą (absurdišku šalies vadovų nurodymu – teatruose statyti tik turkiškas pjeses ir pan.), ten vykti atrodė rizikinga. Bet viliojo galimybė suvaidinti „Antigonę“ amfiteatro erdvėje po atviru dangumi, be to, festivalis vyks netoli antikinio Efesus miesto, vieno iškiliausių šiandien išlikusių antikos miestų pasaulyje. Norėjos pamatyti tą tūkstantmečių senumo stebuklą, pastovėti dvidešimt penkis tūkstančius žiūrovų talpinančio teatro scenoje ir įsitikinti, ar tikrai iš jos prabilus, balsas girdėti paskutinėje žiūrovų eilėje.

Laimei, visas pavojus atvykus Turkijon tebuvo kelyje kelissyk kariuomenės patikrinti pasai. Turkija didelė šalis, tad Izmiro regione (kur vyko festivalis) jokio nerimo neteko justi. O nuvykti ten vertėjo. Kad pabūti kitokiame festivalyje, kitokio teatro erdvėje. Toli nuo miestų šurmulio, kalnuose. Teatrą-laboratoriją, kurio kūrėjai pasirinko eiti savu keliu.

Keliaujant vietiniu autobusu iš turistinio Bodrumo, kur vairuotojų ir prekeivių įkyrumas žadina norą greičiau grįžti namo, per karštį ir dulkes tris su puse valandos riedant link kalnų papėdėje įsikūrusio Selcuko miesto, nieko ypatingo nesitikėjome. Išlipus stotyje, mūsų nedidukę trupę pasitiko švytinčio veido jaunuolis Dogu ir nusivedė link sovietinius laikus primenančio, kokių keturiasdešimties metų senumo aplūžusio automobilio Renault Toro. „Bet, juk dar važiuoja!“, – nusijuokė Dogu, – „Mūsų teatras gavo jį dovanų prieš dešimtmetį, sutaisėm, ir… dar vis važiuoja!“

Na, gal ir nereikėjo keliauti į tą Turkiją… Susikrovėme dekoracijas į mašina sunkiai bepavadinamą luženą ir ėmėme nelengvai ropštis į kalnus. Pakelės namelių vis mažėjo, vakaro saulė nušvietė viršūnes. „O kurgi teatras? Negi kalnuose?“ „Taip taip, kalnuose, už penkiolikos minučių privažiuosime“, – ramiai šypsojosi Dogu.

Pakilus visai arti viršukalnių ir pravažiavus nediduką tradicinį Sirince kaimelį, dar kilometrą riedėjome dulkėtu vienišu vieškeliu su rodykle „Tiyatro Medrese“. Ir… staiga prieš akis atsivėręs vaizdas priminė pasaką: kylančių į kalnus akmeninių namų eilė, apsupta alyvmedžių, o centre tarsi koks viduramžių vienuolynas…

„Čia viskas nauja, statybos vyksta tik penketą metų, suprojektuota pagal viduramžių architektūros modelį. Ten aukštėliau į kalną – filosofų ir matematikų miestelis, o štai čia mūsų Medrese teatras“, – pasakojo pasitikusi aktorė ir festivalio spiritus movens Nesrin Ucarlar. Išsikrovę lagaminus ir dekoracijas iš mašinos, įžengėme į teatro teritoriją, kur kieme pietavo ir ilsėjosi būrelis jaunimo – čia vykstančių teatrinių dirbtuvių dalyviai.

Manėme, Medrese – miesto pavadinimas, o pasirodo, taip vadinosi viduramžių arabiškų mokslo centrų, universitetų kompleksai, musulmoniškos seminarijos. Tuomet jos buvo statomos savitos architektūros statiniuose: ratu einantis pastatas su centriniu kiemu, skirtu susibūrimams, po kurių visi vėl išsiskirstydavo į uždaras patalpas-klases (pasak Nesrin, kad studijuojantys galėtų „nueiti į savo vidinę erdvę ir vėl grįžti – dalintis“). Tokios architektūros seminarijose viduramžiais buvo mokomasi ir kovos menų, jojimo, kalifrafijos, rašybos. Pirmieji medrese centrai atsirado devintame amžiuje Maroke.

Medrese teatro trupės istorija prasidėjo prieš penkiolika metų Stambule – jaunas režisierius Jelal Mordeniz įkūrė teatro studiją. Ne visi jos nariai buvo profesionalūs aktoriai, dirbo įvairius darbus, tad repeticijoms laiko likdavo ne per daugiausia. Todėl trupė nusprendė vasaros atostogų metų išvažiuoti kur nors tolėliau nuo miesto ir repetuoti. Po pirmojo tokio bandymo, pasak Nesrin, jie suprato, kad intensyvių repeticijų metu toli nuo rutinos galima nuveikti daugiau nei per metus Stambule. Grįžę į sostinę, kitą sezoną sėkmingai rodė vasarą sukurtą spektaklį, keliavo po kitus Turkijos miestus. Šią praktiką pakartojo ir ateinančiais metais.

Taip kilo mintis patiems sukurti savo teatro erdvę – išsyk žinojo, kad jiems padėti gali neeilinio talento asmenybė – Selcuko regione gyvenęs armėnų-turkų kilmės rašytojas, istorikas, intelektualas, lingvistas, architektas Sevan Nisanyan, ypač daug nuveikęs šio regiono architektūroje. Prieš keletą metų kaimynystėje jo suprojektuotas „Matematikų miestelis“ – viduramžių stiliaus architektūros mokslo centras, kuriame vyksta matematikų konferencijos, įkurtos mokslininkų residencijos kalnuose.

Sevan išsyk pasiūlė greta šio matematikų komplekso esančiose kalnų pievose suprojektuoti-įkurdinti Medrese teatrą. Net neturėdamas jokios finansinės garantijos, jis išsyk ėmė dirbti prie projekto, kurį, laimei, suspėjo įgyvendinti – 2014 metais Sevan Nisanyan atsidūrė kalėjime, apkaltintas ateizmu – mat kovojo už žodžio laisvę, už viešą islamo kritiką, nepriimtiną dabartinei Turkijos valdžiai. Iš Medrese teatro kiemo matyti aukštai kalnuos stūkstantis dar vienas įstabus Sevano Nisanyan darbas – kalnų viršūnėse išskaptuotas akmeninis 6x4m. aukščio „akmens kapas“ (sukurtas pagal antikinių Lycia regiono uolose iškaltų akmens kapų modelį) – architektas norėjo, kad žmonės Turkijoje visur matytų grožį.

Pasak Nesrin, visi trupės už spektaklius gauti pinigai keliavo teatro statyboms, taip pat prisidėjo patys aktoriai savo asmeninėmis ir artimųjų lėšomis, jie iki šiol nesulaukė Turkijos valstybės paramos: „Mūsų pirmieji kūdikiai – repeticijų salė ir 50 kv.m. kambarys su dviaukštėmis lovomis svečiams, paskui ir nedidelis amfiteatras su 250 žiūrovų kylančia pakyla po atviru dangumi, vėliau – dar dvi repeticijų salės, gyvenamosios erdvės, valgomasis ir virtuvė – ir šiandien statybos tebevyksta, dedami langai, diegiama šildymo sistema žiemai, ruošiami nauji kambariai“.

Keletas aktorių ir Medrese teatro erdvės kūrėjų kartu su režisieriumi čia jau persikėlė gyventi visam laikui – kiti žiemą dirba Stambule, čia atvyksta vasarą. Žinoma, pasak Nesrin, trupė per tuos metus pasikeitė – liko apie dešimtį entuziastų, prisijungė naujų aktorių. Visi čia dirba įvairiausius darbus kaip savo namuose: prisideda prie statybų, festivalio metu nešioja prožektorius, aparatūrą, padeda virtuvėje, vežioja festivalio dalyvius. Užtat nieko nėra „neįmanoma“ – regis, patekai į aukštesnio sąmoningumo žmonių erdvę.

Kartu su statybomis jau nuo pirmųjų metų nenutrūko repeticijos ir naujų spektaklių kūrimas, vyko workshop’ai ir seminarai. Pasak Nesrin, jų tikslas – įkurti tarptautinę kūrybos laboratoriją, kur teatro trupės atvažiuotų eksperimentuoti; vyktų ne tik teatralų, bet ir dailininkų, muzikų, rašytojų, filosofų kūrybinės dirbtuvės – kiekvienas čia atkeliavęs galėtų pasitraukti nuo rutinos ir koncentruotis į kūrybos procesą. Tikimasi įsteigti ir tarptautinę teatro biblioteką – vartus į teatro istorijos pasaulį.

Jau vien šią vasarą vykstantys tarptautiniai workshop’ai vilioja savo temomis ir pedagogų pavardėmis: laboratorija „Fizinio teatro pagrindai per kaukę“, kurią veda prancūzo Žako Lecoq mokinys ir „Atelier Mask Movement Theatre“ Toskanoje įkūrėjas Matteo Destro; M.Čechovo aktorinės technikos dirbtuvės „Žestas yra viskas“, vadovaujamos „M.Čechov-Europe“ organizacijos vadovo vokiečio Ulricho Mayer, „ChorusDuetSolo“ dirbtuvės, skirtos individualios ir kolektyvinės sceninės energijos studijai; šokio dirbtuvės „Sielos forma“, kurias veda iranietis choreografas Yaseb Khaseb ir kt.

O kaip gimė idėja surengti būtent monospektaklių festivalį? „Mūsų teatre, – pasakoja Nesrin, – viskas ir prasidėjo nuo monospektaklių. Režisierius ir Halico Universiteto teatro konservatorijos lektorius Celal Mordeniz, įkvėptas J.Grotovsko, T.Suzuki ir kitų aktoriaus prigimtimi besidominčių scenos meistrų, nuo pat studijos susikūrimo pradžios pasiūlė savo aktoriams kiekvienam sukurti solo spektaklį – būdą pažinti save kaip individualybę, o taip pat – kaip aukščiausią scenos meistriškumo pamoką, reikalaujančią didžiulės koncentracijos, mokančią itin tampraus santykio su žiūrovu. Monospektaklis, pasak C.Mordeniz – ypatingas teatro žanras, gebantis atskleisti vidinius žmogaus konfliktus, padėti juos apčiuopti ir žiūrovui, ir aktoriui. Tad, solo spektaklius kurdami Medrese teatro aktoriai mokėsi aktoriaus meistriškumo, patys rašė prozos kūrinių inscenizacijas, kiekvienas jų šiandien turi savo monospektaklį – „vizitinę kortelę“.

Ypatingas dėmesys šiam žanrui, pasak Nesrin, ir lėmė idėją surengti festivalį, į kurį pakviestų aktorius iš skirtingų šalių. Pernai sėkmingai surengtas pirmasis, šįmet – antras, kuriame per penkias dienas parodyta keturiolika spektaklių.

Festivalio idėja kiek kitokia nei įprasta: žiūrovai (jų šįmet būta virš šimto) atkeliauja čia ir penkias forumo dienas gyvena kartu su dalyviais (palapinėse ar jau įrengtuose pastato kambariuose), kartu pusryčiauja ir pietauja, gali dalintis įspūdžiais, bendrauti su aktoriais, vyksta susitikimai, mini workshop’ai. Dieną iki vakarinių spektaklių atvykę svečiai gali grožėtis kalnais, alyvmedžiais ir vynuogynais, skaityti ar rašyti erdvioje teatro kiemo pievoje su fantastišku vaizdu į kalnus, o siestai užsnūsti ant amfiteatro suolų.

Taigi, kelios dienos Medrese buvo išties įspūdingos. Galėjai atsikelti anksti rytą švintant ir kopti į kalnus, pargrįžus užmigti pievoje netoli amfiteatro – ir… pabudus jo scenoje išvysti gyvą iš kalnų atklydusį arklį (gerai, kad ne spektaklio metu!). Paskui mėgautis tradiciniais turkiškais pusryčiais – Medrese teatro virėjos viską gamina tik iš ekologiškų kaimelio produktų ir daržovių; desertui – vynuogės iš čionykščių vynuogynų bei sultingieji persikai.

O jei pasiilgtum civilizuoto pasaulio įspūdžių – gali nupėdinti vieškeliu į Sirince kaimelį, pabendrauti su vietinėmis skarotomis močiutėmis, atsigerti šviežiai spaustų granatų sulčių ar turkiškos pelenuose kaitintos kavos.

Prie festivalio atidarymą – “Antigonės“ spektaklį – įkvėpimui nukeliaujame į Efesus miestą, išlikusį antikinį stebuklą su didžiuliu amfiteatru, fantastiško grožio bibliotekos fasadu, tūkstantmečius menančių namų pamatais ir kolonų gatvėmis. Kelionė per laiką: jauties lyg būtum oriai vaikščiojus čia kadaise su žeme besidriekiančia tunika… Tad vakare „Antigonės“ spektaklis įvyksta, regis, pasisėmus „antikinio“ orumo, sukaupties, išminties. Šviečiant pilnačiai ir žvaigždėms virš amfiteatro. Šviesų ir garso pultus pasistačius tiesiai po biblijiniais alyvmedžiais…

Festivalio spektakliai primena šiandienos realybę. Puiki iraniečio Yaseb Khaseb šokio miniatiūra „Stebuklinga dovana“ – dvidešimt minučių tetrunkantis šokėjo duetas su „iš dangaus“ nukrentančia lėle (kiek primenantis mūsų „Smėlio žmogaus“ choreografiją): meistriškas šokėjo lėlės valdymas, kai nebesupranti, kur aktorius, kur atgijusi lėlė; dviejų personažų – žmogaus ir lėlės (ar, to paties dualaus žmogaus?) sielos dvikova, žiaurumas ir švelnumas, vėl ir vėl.

„Spektaklyje norėjau kalbėti apie karą. Mano tėvas beprasmiškai žuvo per Irano-Irako karą, kai man tebuvo metukai. Kodėl?“ – klausia Yaseb per susitikimą su žiūrovais, „Menininkas tegali klausti: kodėl? Kodėl mano rankos ir kojos juda būtent taip? Kodėl tiek žiaurumo žemėje ir žmoguje?“. Kaip tyčia, tą vakarą internetas vėl praneša apie naują teroro aktą Turkijoje.

„Gerai, kad dar galim būti kartu, kad dar taika“, – pritaria kitas festivalio dalyvis, slovakas aktorius komikas Pavol Seriš, pristatęs spektaklį „Ar jums patiko jūsų valgis, džentelmene?“. Komiškame monologe jis pasakoja apie restorano padavėjus, aptarnaujančius į restoraną susitikti atėjusius du prezidentus – čekų ir slovakų. „Gal jums ir jokio skirtumo, ar čekų ar slovakų – bet mano šalyje tai visiems labai svarbu“, ironizuoja aktorius. Lenkė aktorė Violeta Komar pristato spektaklį apie geto žiaurumus išgyvenusią, gestapininkams dainavusią žvaigždę „Diva“ pagal Magdalenos Gauer prozą. Nūdienos aktualijas atspindinčius solo spektaklius rodo ir šeimininkai – dar vakar apšvietėjais dirbę puikūs Medrese teatro aktoriai Hakan Emre Unal, Erdem Cenocak, Nadir Sarivacak (visi spektakliai jautriai pastatyti Celalo Mordeniz, išties gebančio vis kitaip atskleisti kiekvieno aktoriaus individualybę) – po spektaklių žiūrovai laukia aktorių, betarpiškai bendrauja.

Po kelių Medrese praleistų dienų tampa visai suprantama: kam leisti pinigus naujiems automobiliams, jei už juos galima sukurti savo teatrą kalnuos – metafizinę erdvę kūrybai, kurios šeimininkai švyti begaliniu kūrybos troškuliu, o sykiu – vidine ramybe. Ją išsaugoti tikriausiai galima tik arti viršukalnių… (Čia būdama, prisiminiau D.Kajoko eilutes: / ir nutyla visai – tarp žiedų/ plaukia valtis į deltą išplitusią/ tyliai plaukia toli nuo kitų/ taip toli, kad net neatsilikusi/“…)

Mus išlydinti žavioji Nesrin sušunka: „Oi,palaukit, užmiršau!“ – po akimirkos grįžta su puodeliu vandens, pila jį ant dulkėtos mašinos, kuria tuoj vėl riedėsime kalnais žemyn, namo. Tokia tradicija atsisveikinti su svečiais – kad vėl sugrįžtų, kad kelelis nedulkėtų.

Trisdešimt septyni laipsniai karščio lauke. „Ledų turit?“- klausiam pakelės tavernos šeimininko. „Oi, ledų – ne, gi žiema!“, – juokiasi senukas. Gyvenimas čia primena siestą. Užmerkus akis autobuse, lyg miražas liejasi regėti čionykščiai vaizdai, veidai, spalvos. Kalnų grožis ir Efesus miesto stebuklas. Cikadų muzika. Festivalio susitikimų akimirkos. Norisi dėkoti Medrese teatro kūrėjams už jų svajonę, virtusią realybe.

Birutė Mar, 2016 rugsėjis

www.tiatromedrese.org

[collapse]

Birutė Mar „VAIDMENS ŠEŠĖLYJE“

 

/Esė apie aktoriaus teatrą, “Lietuvos teatras“, 1999 ruduo – 2000 žiema/

Gal tai paradoksas, o gal paradoksalus dėsningumas: pastaraisiais režisūrinio teatro apogėjaus metais daugybės pasaulio teatro festivalių, forumų, susitikimų kontekste nuvilnijo užmiršto ar pogrindin pasitraukusio žanro – monospektaklio – banga…

Nors daugeliui žodis „monospektaklis“ vis dar asociuojasi su scenine nuobodybe bei kelia ironišką šypseną (deja, dažnai tai tiesa…), tačiau natūralus aktorių sujudimas šiame žanre bei dėl to atsirandantys netikėti autentiški darbai, kaskart paliudijantys aktorystės magiją, verčia pamąstyti apie šio sujudimo priežastis: galbūt dėsningai ateina metas į sceną grįžti… Aktoriui?

Pirmoji monospektaklio patirtis – „Žodžiai smėlyje“ (pjesė balsui ir fortepijonui pagal S.Beketo „Laimingas dienas“, dailininkė Jolanta Rimkutė, kompozitorius Antanas Kučinskas) bei pastarųjų metų kelionės su šiuo darbu į tarptautinius monospektaklių festivalius įvairiose šalyse pirmiausia tapo galimybe sau atrasti „vieno aktoriaus teatrą“ kaip intymiausią, autentiškiausią sceninės kūrybos galimybę, taip pat patekti į šį žanrą pasirinkusių kūrėjų, juo besidominčių teatrologų bei žiūrovų būrį – dalytis patirtimi, o svarbiausia – būti akistatoje su žiūrovu…

Festivalių susitikimuose ir diskusijose apie „vieno aktoriaus teatrą“ kalbėta kaip apie didžiausią profesionalumo išbandymą, unikalią aktoriaus-kūrėjo atsiskleidimo galimybę. Prisimenu, kažkas vieną aktorių scenoje taikliai pavadino „tarsi vargonininku ir vargonais vienu metu“, tiksliai žinančiu, kada ir kokius vidinius klavišus paspausti, kad suskambėtų autentiška muzika… Kažkas ištarė ore sklandžiusią hipotetišką mintį: galbūt „vieno aktoriaus teatras“ šiandien ateina kaip nauja teatrinės krypties raidos banga, kaip tylus sugrįžimas prie to, kas užmiršta sena?

Šiuolaikinio „triukšmingo“ teatro kontekste netikėtai pasigirsta vienišo žmogaus balsas…

Prisimenu įspūdį, kurį prieš keletą metų patyriau Kipre, antikiniame „Pathos“ amfiteatre, pirmąsyk atsistojusi ant magiškojo „įgarsinto“ akmens scenos viduryje, kai ištarus žodžius balso aidas nuvilnijo per amfiteatro erdves, toldamas horizonte mėlynuojančios jūros link…

Juk taip buvo pradžių pradžioje – senovės graikų teatro scenoje stovintis aktorius, jo aidintis balsas, pasakojantis liūdnas ir juokingas istorijas apie dievus ir žmones, apie mažutę žmogišką lemtį… Pakakdavo tik jo balso – ir šimtai žmonių suklusdavo: jų vaizduotėje kerojai žudėsi ir atgailavo, išeidavo tremtin ar anapilin – visa tai turėję įvykti scenoje stovinčio Aktoriaus įtaigos, jo kalbos muzikos, jo emocionalios minties magijos dėka. Choras buvo tik jo balso aidas…

Antikinį „monospektaklį“ primena ir senovės graikų dramaturgo Ijono statulėlė su antikine kauke rankoje (prizas, parsivežtas iš Tarptautinio monospektaklių festivalio Moldavijoje): kadaise dramaturgas scenoje padeklamavęs Homero hegzametrą ir jam pasivaidenę, kad erdvė iš tiesų prisipildė „Odisėjos“ ir „Ilijados“ herojų. Tuomet jis nuėjęs pas Sokratą pasidalyti šiuo sukrėtimu. Vėliau Platonas parašęs žinomą Ijono ir Sokrato dialogą, iš kurio sužinome, kad Ijoonas metė literatūrą ir ėmėsi „vieno aktoriaus teatro“…

Kita patirtis – japonų teatro tradicija. Besimokant Noh teatro, tradicinio Nihon Buyo bei šiuolaikinio Butoh šokio Japonijoje, vienas įdomiausių atradimų buvo tai, kad visa šios šalies teatro tradicija – tai savotiški monospektakliai: ir senasis XIV amžiaus teatras Noh, sukurtas unikalaus aktoriaus, poeto ir dramaturgo Zeami, ir vėlesnis populiarusis liaudies teatras Kabuki, ir vieno pasakotojo žanras Gagaku (kai vienas aktorius vaidina daugelį skirtingų personažų), ir šiuolaikinis Butoh šokis – apnuoginta šiuolaikinio žmogaus išpažintis… Ir nesvarbu, kad be pagrindinio aktoriaus (Noh teatre vadinamo „Shite“) scenoje dar gali būti choras, dešinėje suklaupę muzikantai, kiti „pritariantys“ atlikėjai bei juodais drabužiais vilkintys „nematomi“ pagalbininkai. Tačiau jis, Shite, scenoje – vienas, savo scenine egzistencija visiškai vienišas, tiesiogiai bendraujantis su publika, savimi ar aukštesnėmis galiomis…

Senasis japonų Noh teatras – savotiškos vieno Aktoriaus mišios.

…Kitados galvojau, kad išmoksiu kalbėtis pati sau viena. Noriu pasakyti, visiškai viena – kaip tyruose. Bet ne. Ne, ne…“ /S. Beketas/

Išdrįsti kurti monospektaklį buvo baisu. Pasiryžti tai rizikingiausiai akistatai su žiūrovais. Akistatai su pjesės heroje Vini – į žemę smengančia, visų užmiršta senstančia moterimi. Kol visai susmegs – kaip mes, ieškantys tų, kurie mus iš tikrųjų išgirs, nejučiomis grimztantys į praeities smėlį…

Pirmąkart perskaičiusi pjesę (prieš dešimtį metų) išsyk visai negalvojau, koks gi tas Vini personažas. Bet staiga kilo noras išsakyti tuos – beprasmiškai prasmingus – S.Beketo žodžius, įdėtus į Vini lūpas…

Teatro kritikė D.Šabasevičienė, vėliau rašydama apie monospektaklį, svarstys: „Monospektaklis – pats nesuprantamiausias, pats nepriimtiniausias iš kamerinių ar polifoninių spektaklių. Teatras be konflikto neįmanomas, o monospektaklyje scenoje plakasi vienas žmogus. Jis konfliktuoja ir su savimi, ir su aplinka. Kita vertus, monospektaklyje galbūt lengviausia pasiekti poetiškumo, kadangi pats žanras diktuoja asmeninį santykį su kūriniu…“

Iš tikrųjų, Vini vaidmuo toks, kuriame privalai likti visiškai viena, pasak Beketo, pasilikti „dykvietėje“, taip pat – turi išnykti toji trapi riba tarp tavęs ir personažo, tarp tavęs ir žiūrovų – tik tada jie suklus, patikės… Galimybė teatre patirti ne teatro iliuziją.

Toks vaidmuo – tarsi eilėraščio rašymas tyloje, virpančioje, žmogiškos energijos sklidinoje erdvėje. Kai kitą eilutę diktuoja ne dramaturgo sukurtas „konfliktas“, ne režisieriaus sugalvotos mizanscenų prasmės, bet šypsena ar atodūsis kitoje rampos pusėje… Juk magiškiausia aktorystėje – toji laisvės iliuzija, kai lieki scenoje! Ir kiekvieno svajonė – vaidmuo, kuriame patirsi visišką įsivaizduojamą laisvę, kuriuo identifikuosi save kaip žmogų, turintį vienintelį tau skirtą likimą, kai atsigrežęs į žiūrovų salę, nebeturėsi už ko pasislėpti, liksi… visiškai „nuogas“. Vaidmuo – nevaidmuo.

Ir dabar, kiekvienąsyk, kai prieš spektaklį „įkalinta“ sunkiame Vini sijone įeinu į sceną, kai užlipus ant Vini „pjedestalo“ suskamba „skambutis pabusti“ ir prasideda dar viena laiminga diena – niekada nežinau, kokią pirmąją repliką pasakys publika. Kartais ji nusišypso, kartais kažko įsitempia… Atvira laukia arba nieko nauja nesitiki…

„Dar viena laiminga diena…“ – pralinksmėjusi ar ironiškai sako Vini. Kiekvienąsyk – kitaip…

Tapti natūraliam – bet su savo kauke“ /A.Kamiu/

… Su savo kauke – kuri išgrynintų svarbiausia: tavo žmogiškos patirties esmę, „išdidintų“ tavo džiaugsmą ar sielvartą, kuri galėtų atverti tuos širdies pakilimus ir gelmes, ko negali atspindėti veidas (kasdienė būtis…). Toks buvo senasis teatras.

Mūsų kaukės – tai vaidmenys, tarsi kažkieno nutapyti atgiję paveikslaiL personažai, kuriais dar nebuvome ir kuriais turime galimybę tapti. Tiesa, jog pasirinkę aktoriaus profesiją, tampame tarsi fantomais – nešiojančiais vaidmenų kaukes… Tas kaukes užsidėję tartum atitolstame nuo savęs – tai suteikia iliuziją, jog tampi laisvas, kitas. Japonų Butoh šokėjai, prieš eidami į sceną, kūnus ir veidus grimuoja baltai – tampa „mirusiaisiais“. Tai Butoh filosofija: mirti, kad prisikeltų siela…

Šį vaidmens – kaukės, kurią nešioja aktorius, – „psichologinį pjūvį“ labai tiksliai atliko režisierius Ingmaras Bergmanas savo filme „Persona“. Filmo herojė Elizabet Fohler kurį laiką gyvena Elektros vaidmeniu… („Elektrą vaidindama, tu ilsėjaisi. Ji tau netgi padėjo dar kurį laiką ištverti. Ir ji tau buvo pasiteisinimas, kad kiti vaidmenys – vaidmenys tikrovėje – buvo vaidinami paviršutiniškiau. Bet kai Elektros nebevaidinai, tau nebeliko nieko, už ko galėtum slėptis, nieko, kas tave išjudintų. Jokių pasiteisinimų. Ir tu likai su savo teisybės troškimu ir kančia…“)

Vaidmenį išmintingasis I.Bergmanas pavadino aktoriaus šešėliu, kuris gyvena ir pasibaigus spektakliui… Šešėlis yra didesnis už jį vedžiojantį aktorių rampos šviesoje, atsirandantis ir išnykstantis taip nejučia, kaip nebelieka mūsų ilgesio, prisiminimų ir ašarų – visko, kas tėra tik šią sekundę, bet kas sudaro gyvenimo audinį… Personažas tyko tavęs – tu tik apsivelki jo drabužiais. Lyg savo mintį įvilktum į eilėraščio rūbą.

Jei tai palygintume su literatūrine kūryba, galėtume pacituoti A.Kamiu: „Jei iš didžiųjų rašytojų atimtume literatūrą, jie, matyt, netektų savo esmės. Literatūra = nostalgija.“

Vaidmuo „aukščiausiąja gaida“ – nostalgija. Savojo likimo, paskirties…

Galbūt monospektakliu galima pavadinti ne tik „ vieno aktoriaus teatrą“, bet ir kiekvieną vaidmenį, kuriame aktorius atsiduria akistatoje su savimi, priartėja prie tos per juvelyrišką profesionalumą pasiekiamos persikūnijimo – visiško atvirumo ribos? Kai aktorius nusileidžia „nuo koturnų“ lyg būtų pavargęs nuo teatro: mizanscenų, kostiumų, grimo, nuo vaidinančių šalia fantomų – partnerių… jis staiga atsigręžia į žiūrovą ir sako: aš esu toks, kaip jūs… Ir čia įvyksta stebuklas – atpažinęs save žiūrovas suklūsta, ima „vaidinti už aktorių“.

Atmintyje pasilieka tokie personažai – juos sukūrusių aktorių akys, veidai, intonacijos, kurių neatkartosi… Aktorius V.Masalskis – Popryščinas (N.Gogolio „Pamišėlio užrašai“, rež.G.Padegimas) spektaklio pradžioje, skambant gogoliškai šarmankos muzikai, ilgai žiūri į besirankančių žiūrovių ir žiūrovų eiles, nebyliai šypsosi pamišėliška savo herojaus šypsena… Tačiau kiek aktoriaus liūdesio tose akyse, kokia neužmirštama, autoironiška intonacija jis ištaria pirmuosius spektaklio žodžius: „Mėgstu vaikščioti į teatrą…“. Arba – tebeskambantis „geležinis“ Sonios – D.Overaitės (A.Čechovo „Dėdė Vania“, rež. E.Nekrošius) balsas, tas širdį veriantis: „Aš negražiiii…“ – gyvenimo tolsmo riksmas. Arba – purslai, kadaise tryškę iš jaunutės maksimalistės Antigonės – I.Dapkūnaitės (Ž.Anujo „Antigonė“, rež. J.Vaitkus) lūpų: padaryti neįmanoma – įvykdyti savo lemtį…

Vaidmenys – monospektakliai… Ar tai atsitiktinumas, ar dėsnis: kad tokių vaidmenų šiandien ima ieškoti patys aktoriai (mes patys)? Ar ne dėsningai – net į didžiųjų (sakykime, lietuviškų) spektaklių sceną vėl nejučia grįžta vienišas žmogus, stojantis akistaton su savimi (Hamletas, Edipas, Heda Gabler, Makbetas…)?

Ar tai nėra veidrodinis mūsų pasaulio atspindys: žmogaus būties trapumas ir intuityvus siekimas išlikti… Išgirsti savo balsą.

Susmegusi ligi kaklo į žemę, Beketo „Laimingų dienų“ herojė pabaigoje ištaria: „Dabar jau nedaug, Vini, nedaug beliko iki skambučio miegoti. Tada gali užmerkti akis, tada privalai užmerkti akis – ir būti užsimerkusi… Kitados galvodavau… sakau, kitados galvodavau, kad viena sekundės dalelytė ničniekuo nesiskiria nuo sekančios…“

…Iš lėto virsti Vini – įsiklausyti į jos gyvenimo sekundžių ritmą, kartais liūdną, kartais žaismingą ironiją. Pamatyti pasaulį pavargusiomis jos akimis. Ilgai raustis jos sename krepšyje, dėlioti apdulkėjusius pigaus rekvizito daiktelius, vis kažką užmirštant – susišukuoti baltus išretėjusius plaukus, pabaigti atklydusias padrikas mintis, prisiminimų nuotrupas…

O paskui, staiga – kažkurioje scenoje nusiimti „kaukę“. Kada visi patikės, kad tai tik vaidmuo…

Post Scriptum šiems užrašams galėtų būti žodžiai iš paskutinio I.Bergmano „Personos“ puslapio:

„…Jei koks scenos darbininkas pargriūtų, užsikabinęs už laido, ir visai sutemtų – aktoriai tikriausiai išeitų namo, nesijaudindami dėl pabaigos: bet taip nėra. Aš manau, kad šešėliai toliau vaidintų, net jei mūsų vargai tuo ir užsibaigtų. Šešėliams tikriausiai nebereikėtų scenografijos, prožektorių, garso efektų ir net mūsų, aktorių, pagalbos. Jie tiesias į mūsų jusles, į akies tinklainę ar smulkiausius ausies vingius.

Ar taip yra? Ar tik aš įsivaizduoju, kad šešėliai galingi, kad jų įniršis išgyvena be scenos pabaigos? Šitas pasikartojimas, šitas melas – vakaras po vakaro“.