Tekstai

“UPĖ. RYTIETIŠKI AKIMIRKSNIAI” Birutės Mar kelionės į Japoniją dienoraščiai, kuriant spektaklį “Buda palėpėje” 2018-2019 m. (Krantai, 2020 Nr. 1) skaitykite ČIA

…..

“MEDRESESI TEATRAS TURKIJOJE: SVAJONĖ, TAPUSI REALYBE” Birutės Mar kelionės į Turkiją dienoraščiai 2016 m. (7 meno dienos, 2016.09.16) – skaitykite ČIA

www.tiatromedrese.org

Birutė Mar „VAIDMENS ŠEŠĖLYJE“ /Esė apie aktoriaus teatrą, “Lietuvos teatras“, 1999 ruduo – 2000 žiema/

Gal tai paradoksas, o gal paradoksalus dėsningumas: pastaraisiais režisūrinio teatro apogėjaus metais daugybės pasaulio teatro festivalių, forumų, susitikimų kontekste nuvilnijo užmiršto ar pogrindin pasitraukusio žanro – monospektaklio – banga…

Nors daugeliui žodis „monospektaklis“ vis dar asociuojasi su scenine nuobodybe bei kelia ironišką šypseną (deja, dažnai tai tiesa…), tačiau natūralus aktorių sujudimas šiame žanre bei dėl to atsirandantys netikėti autentiški darbai, kaskart paliudijantys aktorystės magiją, verčia pamąstyti apie šio sujudimo priežastis: galbūt dėsningai ateina metas į sceną grįžti… Aktoriui?

Pirmoji monospektaklio patirtis – „Žodžiai smėlyje“ (pjesė balsui ir fortepijonui pagal S.Beketo „Laimingas dienas“, dailininkė Jolanta Rimkutė, kompozitorius Antanas Kučinskas) bei pastarųjų metų kelionės su šiuo darbu į tarptautinius monospektaklių festivalius įvairiose šalyse pirmiausia tapo galimybe sau atrasti „vieno aktoriaus teatrą“ kaip intymiausią, autentiškiausią sceninės kūrybos galimybę, taip pat patekti į šį žanrą pasirinkusių kūrėjų, juo besidominčių teatrologų bei žiūrovų būrį – dalytis patirtimi, o svarbiausia – būti akistatoje su žiūrovu…

Festivalių susitikimuose ir diskusijose apie „vieno aktoriaus teatrą“ kalbėta kaip apie didžiausią profesionalumo išbandymą, unikalią aktoriaus-kūrėjo atsiskleidimo galimybę. Prisimenu, kažkas vieną aktorių scenoje taikliai pavadino „tarsi vargonininku ir vargonais vienu metu“, tiksliai žinančiu, kada ir kokius vidinius klavišus paspausti, kad suskambėtų autentiška muzika… Kažkas ištarė ore sklandžiusią hipotetišką mintį: galbūt „vieno aktoriaus teatras“ šiandien ateina kaip nauja teatrinės krypties raidos banga, kaip tylus sugrįžimas prie to, kas užmiršta sena?

Šiuolaikinio „triukšmingo“ teatro kontekste netikėtai pasigirsta vienišo žmogaus balsas…

Prisimenu įspūdį, kurį prieš keletą metų patyriau Kipre, antikiniame „Pathos“ amfiteatre, pirmąsyk atsistojusi ant magiškojo „įgarsinto“ akmens scenos viduryje, kai ištarus žodžius balso aidas nuvilnijo per amfiteatro erdves, toldamas horizonte mėlynuojančios jūros link…

Juk taip buvo pradžių pradžioje – senovės graikų teatro scenoje stovintis aktorius, jo aidintis balsas, pasakojantis liūdnas ir juokingas istorijas apie dievus ir žmones, apie mažutę žmogišką lemtį… Pakakdavo tik jo balso – ir šimtai žmonių suklusdavo: jų vaizduotėje kerojai žudėsi ir atgailavo, išeidavo tremtin ar anapilin – visa tai turėję įvykti scenoje stovinčio Aktoriaus įtaigos, jo kalbos muzikos, jo emocionalios minties magijos dėka. Choras buvo tik jo balso aidas…

Antikinį „monospektaklį“ primena ir senovės graikų dramaturgo Ijono statulėlė su antikine kauke rankoje (prizas, parsivežtas iš Tarptautinio monospektaklių festivalio Moldavijoje): kadaise dramaturgas scenoje padeklamavęs Homero hegzametrą ir jam pasivaidenę, kad erdvė iš tiesų prisipildė „Odisėjos“ ir „Ilijados“ herojų. Tuomet jis nuėjęs pas Sokratą pasidalyti šiuo sukrėtimu. Vėliau Platonas parašęs žinomą Ijono ir Sokrato dialogą, iš kurio sužinome, kad Ijoonas metė literatūrą ir ėmėsi „vieno aktoriaus teatro“…

Kita patirtis – japonų teatro tradicija. Besimokant Noh teatro, tradicinio Nihon Buyo bei šiuolaikinio Butoh šokio Japonijoje, vienas įdomiausių atradimų buvo tai, kad visa šios šalies teatro tradicija – tai savotiški monospektakliai: ir senasis XIV amžiaus teatras Noh, sukurtas unikalaus aktoriaus, poeto ir dramaturgo Zeami, ir vėlesnis populiarusis liaudies teatras Kabuki, ir vieno pasakotojo žanras Gagaku (kai vienas aktorius vaidina daugelį skirtingų personažų), ir šiuolaikinis Butoh šokis – apnuoginta šiuolaikinio žmogaus išpažintis… Ir nesvarbu, kad be pagrindinio aktoriaus (Noh teatre vadinamo „Shite“) scenoje dar gali būti choras, dešinėje suklaupę muzikantai, kiti „pritariantys“ atlikėjai bei juodais drabužiais vilkintys „nematomi“ pagalbininkai. Tačiau jis, Shite, scenoje – vienas, savo scenine egzistencija visiškai vienišas, tiesiogiai bendraujantis su publika, savimi ar aukštesnėmis galiomis…

Senasis japonų Noh teatras – savotiškos vieno Aktoriaus mišios.

…Kitados galvojau, kad išmoksiu kalbėtis pati sau viena. Noriu pasakyti, visiškai viena – kaip tyruose. Bet ne. Ne, ne…“ /S. Beketas/

Išdrįsti kurti monospektaklį buvo baisu. Pasiryžti tai rizikingiausiai akistatai su žiūrovais. Akistatai su pjesės heroje Vini – į žemę smengančia, visų užmiršta senstančia moterimi. Kol visai susmegs – kaip mes, ieškantys tų, kurie mus iš tikrųjų išgirs, nejučiomis grimztantys į praeities smėlį…

Pirmąkart perskaičiusi pjesę (prieš dešimtį metų) išsyk visai negalvojau, koks gi tas Vini personažas. Bet staiga kilo noras išsakyti tuos – beprasmiškai prasmingus – S.Beketo žodžius, įdėtus į Vini lūpas…

Teatro kritikė D.Šabasevičienė, vėliau rašydama apie monospektaklį, svarstys: „Monospektaklis – pats nesuprantamiausias, pats nepriimtiniausias iš kamerinių ar polifoninių spektaklių. Teatras be konflikto neįmanomas, o monospektaklyje scenoje plakasi vienas žmogus. Jis konfliktuoja ir su savimi, ir su aplinka. Kita vertus, monospektaklyje galbūt lengviausia pasiekti poetiškumo, kadangi pats žanras diktuoja asmeninį santykį su kūriniu…“

Iš tikrųjų, Vini vaidmuo toks, kuriame privalai likti visiškai viena, pasak Beketo, pasilikti „dykvietėje“, taip pat – turi išnykti toji trapi riba tarp tavęs ir personažo, tarp tavęs ir žiūrovų – tik tada jie suklus, patikės… Galimybė teatre patirti ne teatro iliuziją.

Toks vaidmuo – tarsi eilėraščio rašymas tyloje, virpančioje, žmogiškos energijos sklidinoje erdvėje. Kai kitą eilutę diktuoja ne dramaturgo sukurtas „konfliktas“, ne režisieriaus sugalvotos mizanscenų prasmės, bet šypsena ar atodūsis kitoje rampos pusėje… Juk magiškiausia aktorystėje – toji laisvės iliuzija, kai lieki scenoje! Ir kiekvieno svajonė – vaidmuo, kuriame patirsi visišką įsivaizduojamą laisvę, kuriuo identifikuosi save kaip žmogų, turintį vienintelį tau skirtą likimą, kai atsigrežęs į žiūrovų salę, nebeturėsi už ko pasislėpti, liksi… visiškai „nuogas“. Vaidmuo – nevaidmuo.

Ir dabar, kiekvienąsyk, kai prieš spektaklį „įkalinta“ sunkiame Vini sijone įeinu į sceną, kai užlipus ant Vini „pjedestalo“ suskamba „skambutis pabusti“ ir prasideda dar viena laiminga diena – niekada nežinau, kokią pirmąją repliką pasakys publika. Kartais ji nusišypso, kartais kažko įsitempia… Atvira laukia arba nieko nauja nesitiki…

„Dar viena laiminga diena…“ – pralinksmėjusi ar ironiškai sako Vini. Kiekvienąsyk – kitaip…

Tapti natūraliam – bet su savo kauke“ /A.Kamiu/

… Su savo kauke – kuri išgrynintų svarbiausia: tavo žmogiškos patirties esmę, „išdidintų“ tavo džiaugsmą ar sielvartą, kuri galėtų atverti tuos širdies pakilimus ir gelmes, ko negali atspindėti veidas (kasdienė būtis…). Toks buvo senasis teatras.

Mūsų kaukės – tai vaidmenys, tarsi kažkieno nutapyti atgiję paveikslaiL personažai, kuriais dar nebuvome ir kuriais turime galimybę tapti. Tiesa, jog pasirinkę aktoriaus profesiją, tampame tarsi fantomais – nešiojančiais vaidmenų kaukes… Tas kaukes užsidėję tartum atitolstame nuo savęs – tai suteikia iliuziją, jog tampi laisvas, kitas. Japonų Butoh šokėjai, prieš eidami į sceną, kūnus ir veidus grimuoja baltai – tampa „mirusiaisiais“. Tai Butoh filosofija: mirti, kad prisikeltų siela…

Šį vaidmens – kaukės, kurią nešioja aktorius, – „psichologinį pjūvį“ labai tiksliai atliko režisierius Ingmaras Bergmanas savo filme „Persona“. Filmo herojė Elizabet Fohler kurį laiką gyvena Elektros vaidmeniu… („Elektrą vaidindama, tu ilsėjaisi. Ji tau netgi padėjo dar kurį laiką ištverti. Ir ji tau buvo pasiteisinimas, kad kiti vaidmenys – vaidmenys tikrovėje – buvo vaidinami paviršutiniškiau. Bet kai Elektros nebevaidinai, tau nebeliko nieko, už ko galėtum slėptis, nieko, kas tave išjudintų. Jokių pasiteisinimų. Ir tu likai su savo teisybės troškimu ir kančia…“)

Vaidmenį išmintingasis I.Bergmanas pavadino aktoriaus šešėliu, kuris gyvena ir pasibaigus spektakliui… Šešėlis yra didesnis už jį vedžiojantį aktorių rampos šviesoje, atsirandantis ir išnykstantis taip nejučia, kaip nebelieka mūsų ilgesio, prisiminimų ir ašarų – visko, kas tėra tik šią sekundę, bet kas sudaro gyvenimo audinį… Personažas tyko tavęs – tu tik apsivelki jo drabužiais. Lyg savo mintį įvilktum į eilėraščio rūbą.

Jei tai palygintume su literatūrine kūryba, galėtume pacituoti A.Kamiu: „Jei iš didžiųjų rašytojų atimtume literatūrą, jie, matyt, netektų savo esmės. Literatūra = nostalgija.“

Vaidmuo „aukščiausiąja gaida“ – nostalgija. Savojo likimo, paskirties…

Galbūt monospektakliu galima pavadinti ne tik „ vieno aktoriaus teatrą“, bet ir kiekvieną vaidmenį, kuriame aktorius atsiduria akistatoje su savimi, priartėja prie tos per juvelyrišką profesionalumą pasiekiamos persikūnijimo – visiško atvirumo ribos? Kai aktorius nusileidžia „nuo koturnų“ lyg būtų pavargęs nuo teatro: mizanscenų, kostiumų, grimo, nuo vaidinančių šalia fantomų – partnerių… jis staiga atsigręžia į žiūrovą ir sako: aš esu toks, kaip jūs… Ir čia įvyksta stebuklas – atpažinęs save žiūrovas suklūsta, ima „vaidinti už aktorių“.

Atmintyje pasilieka tokie personažai – juos sukūrusių aktorių akys, veidai, intonacijos, kurių neatkartosi… Aktorius V.Masalskis – Popryščinas (N.Gogolio „Pamišėlio užrašai“, rež.G.Padegimas) spektaklio pradžioje, skambant gogoliškai šarmankos muzikai, ilgai žiūri į besirankančių žiūrovių ir žiūrovų eiles, nebyliai šypsosi pamišėliška savo herojaus šypsena… Tačiau kiek aktoriaus liūdesio tose akyse, kokia neužmirštama, autoironiška intonacija jis ištaria pirmuosius spektaklio žodžius: „Mėgstu vaikščioti į teatrą…“. Arba – tebeskambantis „geležinis“ Sonios – D.Overaitės (A.Čechovo „Dėdė Vania“, rež. E.Nekrošius) balsas, tas širdį veriantis: „Aš negražiiii…“ – gyvenimo tolsmo riksmas. Arba – purslai, kadaise tryškę iš jaunutės maksimalistės Antigonės – I.Dapkūnaitės (Ž.Anujo „Antigonė“, rež. J.Vaitkus) lūpų: padaryti neįmanoma – įvykdyti savo lemtį…

Vaidmenys – monospektakliai… Ar tai atsitiktinumas, ar dėsnis: kad tokių vaidmenų šiandien ima ieškoti patys aktoriai (mes patys)? Ar ne dėsningai – net į didžiųjų (sakykime, lietuviškų) spektaklių sceną vėl nejučia grįžta vienišas žmogus, stojantis akistaton su savimi (Hamletas, Edipas, Heda Gabler, Makbetas…)?

Ar tai nėra veidrodinis mūsų pasaulio atspindys: žmogaus būties trapumas ir intuityvus siekimas išlikti… Išgirsti savo balsą.

Susmegusi ligi kaklo į žemę, Beketo „Laimingų dienų“ herojė pabaigoje ištaria: „Dabar jau nedaug, Vini, nedaug beliko iki skambučio miegoti. Tada gali užmerkti akis, tada privalai užmerkti akis – ir būti užsimerkusi… Kitados galvodavau… sakau, kitados galvodavau, kad viena sekundės dalelytė ničniekuo nesiskiria nuo sekančios…“

…Iš lėto virsti Vini – įsiklausyti į jos gyvenimo sekundžių ritmą, kartais liūdną, kartais žaismingą ironiją. Pamatyti pasaulį pavargusiomis jos akimis. Ilgai raustis jos sename krepšyje, dėlioti apdulkėjusius pigaus rekvizito daiktelius, vis kažką užmirštant – susišukuoti baltus išretėjusius plaukus, pabaigti atklydusias padrikas mintis, prisiminimų nuotrupas…

O paskui, staiga – kažkurioje scenoje nusiimti „kaukę“. Kada visi patikės, kad tai tik vaidmuo…

Post Scriptum šiems užrašams galėtų būti žodžiai iš paskutinio I.Bergmano „Personos“ puslapio:

„…Jei koks scenos darbininkas pargriūtų, užsikabinęs už laido, ir visai sutemtų – aktoriai tikriausiai išeitų namo, nesijaudindami dėl pabaigos: bet taip nėra. Aš manau, kad šešėliai toliau vaidintų, net jei mūsų vargai tuo ir užsibaigtų. Šešėliams tikriausiai nebereikėtų scenografijos, prožektorių, garso efektų ir net mūsų, aktorių, pagalbos. Jie tiesias į mūsų jusles, į akies tinklainę ar smulkiausius ausies vingius.

Ar taip yra? Ar tik aš įsivaizduoju, kad šešėliai galingi, kad jų įniršis išgyvena be scenos pabaigos? Šitas pasikartojimas, šitas melas – vakaras po vakaro“.