“Gėlininkė”

 

„Gėlininkė“ (apysaka); autorė Birutė Mar; dailininkė Kristina Norvilaitė, redaktorė Janina Riškutė.

 

Pirmasis leidimas – 96 psl., 2014, Vilnius. Išleido labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“ (vaikų bibliotekėlė). ISBN 978-609-95606-9-4.

Antrasis pataisytas leidimas – 96 psl., 2020, Vilnius. Išleido Kūrybos studija SOLO. ISBN  978-609-96178-0-0.

                     SERIJOS “BIRUTĖS MAR KNYGŲ VAIKAMS BIBLIOTEKA” KNYGA

 

…..

“Gėlininkė” – trečioji rašytojos ir žinomos aktorės Birutės Mar knygelė vaikams. Tai romantiška apysaka apie mažame miestelyje gyvenančią gėlininkę Lėją, mokančią kalbėtis su gėlėmis. Vieną dieną į miestelį atvyksta muzikantas Amadėjus, ir Lėjos gyvenimas ima keistis…

„Gėlininkė“ tapo I-jo Nacionalinio vaikų literatūros konkurso (2014) antrosios premijos laimėtoja. 2015 m. nominuota “Metų knygos vaikams” kategorijoje.

– Ji šiandien labai graži… Visa švyti, – sukuždėjo tą naktį saulėgrąža žiedą kraunančiai orchidėjai, žvelgdama į sapnuojančią gėlininkę, – matau vaivorykštę jai virš galvos!

Girdėjau, žmogaus širdis gali prasiskleisti kaip gėlė, – prabilo hiacintas.

-O aš girdėjau, taip būna, kai širdį paliečia meilė… – pridūrė orchidėja.

-O kas yra meilė? – klausinėjo mažosios saulutės.

-Nežinau. Tik esu girdėjusi, kai žmonės myli – jie net ima skraidyti! – pakėlė akis saulėgrąža.

-Oho, kaip įdomu. Norėtųsi tai patirti…

Gelininke-7_512

KNYGĄ NUSIPIRKTI INTERNETU GALITE ČIA

 

Spauda, atsiliepimai

Birutė Mar: „Rašyti vaikams – tai tarsi kalbėti gėlių kalba“ (kalbino Tomas Dirgėla, bernardinai.lt, 2016.03.03)

Gintarės Adomaitytės interviu apie „Gėlininkę“ su knygos autore Birute Mar (2015m.)

Eglė Baliutavičiūtė “Dovanotam arkliui į dantis nežiurimą?” (I-jo Nacionalinio vaikų literatūros konkurso laureatų knygų apžvalga, “Literatūra ir menas”, 2015.10.16). Str. fragmentas apie knygą “Gėlininkė” 

“Gėlininkė – išskirtinė apysaka, kurioje svarbiausia ne veiksmas” – pokalbis apie knygą su autore ir literatūrologu dr. Kęstučiu Urba LTV laidoje “LABAS RYTAS”: laidos įrašas (nuo 20.42 iki 31.20 laidos minutės; 2016m. sausio 21d. )


Fragmentas iš knygos:

 

APIE MIESTELĮ IR JO GYVENTOJUS 

          Miestelis, kuriame gyveno gėlininkė, nebuvo į kitus panašus. Žmonės čia įsikūrė jau neatmenamai seniai ir turbūt tuo didžiavosi – norėjo, kad viskas liktų kaip kadaise. Siaurutės gatvės kilo aukštyn į kalną  – atrodė lyg akmeniniai laiptai, kuriais miestelėnai tiesiog šokinėjo aukštyn žemyn. Ir gatvių pavadinimai buvo kitokie nei dideliuose miestuose: Lietaus gatvė, Saulėlydžio aikštė, Vėjų  alėja, Tylos gatvelė…  Namai – nedidukai, dviejų trijų aukštų, siauručiai kaip gatvės. Kiekviename aukšte po kambarėlį, – todėl ten gyvenę žmonės bėginėjo laiptais aukštyn žemyn, šūkčiodami vienas kitą.

         Kaimynai, gyvenę skirtingose gatvelių pusėse, ištiesę pro langus rankas, galėjo pasisveikinti, paskolinti druskos ar aliejaus. Ir skalbinius džiovino, nutiesdami virves nuo vieno lango iki kito – per siaurą gatvę. Štai taip.

            Net vakarieniavo kartu, susidauždami šaukštais pro langus tiesiog per gatvelę – taip palinkėdavo viens kitam gero apetito ir dalindavosi pyragu. Nereikėjo nė eiti vienam pas kitą į svečius!

       Žemai papėdėje priešais miestelį tyvuliavęs ežeras miestelėnams atrodė panašus į jūrą. Kitas jo krantas buvo vos matyti. Kai sutemdavo, švietė daugybė tolimo miesto žiburėlių. Jie atrodė lyg žybčiojančios žvakutės, o gal – kaip ant žemės nusileidusios žvaigždės. Žvaigždžių danguje virš miestelio buvo daugybė – regis, jos čia susirinko švęsti ypatingos šventės. 

    „Žvaigždės panašios į mažyčius danguje šviečiančius jonvabalius. Gal tai dangaus gėlės? – kartais svajojo gėlininkė, žvelgdama į dangų vakarais. – Įdomu, koks pasaulis ten – kitoje ežero pusėje, už kalnų?“ 

      Nors niekur nebuvo iškeliavusi, ji atspėjo: už kalnų plytėjo didelis pasaulis. Apie tai bylojo palei ežerą nusidriekęs geležinkelis ir miestelį kartais aplankantis gerasis traukinys. Vaikai lėkė pažiūrėti, kaip jis atriedėdavo, modami vijosi jį iš paskos.

        Traukinys pūškavo iš vieno didelio miesto į kitą ir tik trumpam stabteldavo čia. Traukiniu keliavo laiškai ir naujienos iš tolimų miestų, kur viskas tikriausiai kitaip. Taip galvojo čionykščiai žmonės. Turbūt todėl ir pavadino traukinį geruoju – juk jis visada ką nors netikėta žada. Kaip rašė miestelio poetas Klausutis:  

              Traukinys visados kažką miela atveš –      

              seną draugą, gardžias lauktuves    

               ar bent ilgesį tolimo krašto,

               kuriame niekados nebuvai…

        Atriedėdavo traukinys kartą per dieną ir vis tuo pat metu. Prašvilpdavo lyg koks ateivis iš kito pasaulio, retai tesustodavo. Gėlininkė mėgo ateiti paspoksoti, kaip jis artėja ir vėl tolsta. Garvežio žibintai priekyje švietė kaip dvi didelės, kažkur skubančios akys…

        

                           ….

     Priešais Vėjų alėją ežero pakrantėje švytėjo baltos laivų burės, žvejai išplaukdavo gaudyti vakarienei žuvų. O miestelio pakrašty, Tylos gatvelėje, buvo kapinaičių šlaitas, apsodintas gėlėmis. Čia gyvieji lankė mirusiuosius – atėję ramiai pasėdėdavo vakarais. Gėlininkei atrodė, kad ten gyvena gėlėmis virtę žmonės. 

       Saulėlydžio aikštė buvo seniausia miestelyje, joje stūksojo akmeninė bažnytėlė. Varpai džiugiai žadino septintą ryto, o vėliau mušė kiekvieną dienos valandą, tad niekam nereikėjo nešioti laikrodžių.

         Vasarą popietės būdavo nepaprastai karštos ir žmonės tūnojo namuose. Dažnai, kai jie užverdavo medines namų paslaptį serginčias langines, atrodė – čia nėra nė gyvos dvasios. Tik driežai šmirinėjo tarp saulės įšildytų akmenų ir jautėsi miestelio šeimininkais. Dailūs dryžuoti driežiukai.

 ….

      Vis dėlto įdomiausia, kokie gi žmonės gyveno miestelyje? Gėlininkė mėgo per dienas stebėti praeivius gatvėse, turėjo laiko įsivaizduoti, kur jie skuba, kaip gyvena, ką veikia. „Kiekvienas jų – vis kitoks, kaip mažas pasaulis, kaip gėlės žiedas“, – stebėjosi ji.

          Štai kad ir kaimynas ponas Adulis. Nors ir neblogos širdies storulis, bet iš įpročio visados bambantis ir rūkantis storą cigarą, nuo kurio dūmų raukėsi gėlės virš jo krautuvės vitrinos.  Adulis, regis, nieko daugiau neveikė – tik pjaustė sūrį, rūkė cigarą, žiūrėjo televizorių, kabantį jam virš nosies ir bambėjo sau po nosimi. Atrodė toks pavargęs, lyg jam būtų kokie šeši šimtai metų. Turbūt todėl, kad buvo pernelyg rimtas žmogus.  Darbas jam sekėsi – juk kiekviename miestelyje atsiras pirkėjų, kurie mėgsta sūrį su skylutėmis ar saldžią varškę.

        – Atpjaukite man tą sūrio gabalėlį, kur daugiau skylučių! – prašydavo bene kasdien krautuvėje apsilankanti dar viena miestelio keistuolė – grybautoja ponia Leokadija. Nepatikėsit, ji nieko daugiau neveikė, tik grybavo! Paskui grybus džiovino, kaitino, marinavo, virė… O žiemą mėgavosi gyvenimu, valgydama džiovintų baravykų sriubą. Ji vietinių buvo net praminta „grybų bobute“ – visą gyvenimą pašventė grybams ir žinojo apie juos viską. Net mėgo piešti natiurmortus su voveraitėmis! Sutikusi miestelėną, ji paprastai skubėjo pranešti sensaciją: miške išdygo dar vienas grybas! Poniai Leokadijai atrodė, jog tai svarbiausia naujiena pasaulyje. Ji visur vedžiojosi savo geriausią bičiulį, auksaplaukį šunelį Mopsį. Šis buvo toks meilus, kad galėjo užbučiuoti kiekvieną sutiktąjį! 

         – Ponia Leokadija, kam jums sūris, jei norit kuo daugiau skylučių? –  pjaustydamas sūrį, murmėjo ponas Adulis. Atseit, juokavo, bet nė nešyptelėjo. „Ir gyvena sau gražuolė! Visą gyvenimą vien grybus rinkti, pamanyk… O tiek yra rimtų dalykų!“

…..     

Fragmentus iš „Gėlininkės“ skaito aktorė Lina Budzeikaitė:

Rašytoja Birutė Mar pasakoja apie “Gėlininkę” ir skaito fragmentus iš knygos radijo laidoje “Vakaro žvaigždelė”: