“Naktukas”

….

„Naktukas“ (apysaka vaikams); autorė Birutė Mar; dailininkė Kristina Norvilaitė, redaktorė Janina Riškutė. 96 psl., 2020, Vilnius. Išleido Kūrybos studija SOLO. ISBN 978-609-96178-3-1

….

SERIJOS “BIRUTĖS MAR KNYGŲ VAIKAMS BIBLIOTEKA” KNYGA

….

„Naktukas“ – nauja autorės knyga (2020 m.), pasakojanti apie į Žemę atkeliavusį vaiduokliuką Naktuką. Herojus patenka į ypatingą Muzikos miestą, kur nuo ryto iki vakaro netyla muzikos garsai. Čia susipažįsta su jo gyventojais – garbinga ponų Bachų šeima, gražuole soliste Ofelija, teatro sargu Horacijumi, storule ledų pardavėja, vieniša seneliuke, šunyte Tutse ir kitais. Žmonės vaiduokliukų nemato, tad smalsusis Naktukas gali slapčia stebėti jų pasaulį…

  „Kada nors gimsiu žmogumi… Tada išmoksiu groti smuiku. Arba parke dalinsiu visiems ledus. O gal – visą gyvenimą važinėsiu riedlentėmis ir supsiuosi ant sūpuoklių. Arba ne, geriau išmoksiu dainuoti, kaip gražuolė Ofelija… Arba… “ Žmonių gyvenimai tokie skirtingi. Naktukas taip norėjo juos visus patirti. Išragauti lyg daugybę porcijų įvairiausių skonių ledų. Avietinių, šokoladinių, karamelinių, žemuoginių, mėtinių…“

KNYGĄ “NAKTUKAS” INTERNETU GALITE NUSIPIRKTI ČIA

Apie knygos sukūrimą pasakoja Birutė Mar:

“Kai buvau mažytė, močiutė pripasakodavo visokiausių baisių istorijų. Ji knygoje skaičiusi, kad laumės pagrobia vaikus. O bildukai gali viską išnešti iš namų… “Kiekvieną naktį, kai užmiegam, į mūsų kambarį įslenka toks… velnias…” – tikino ji. “Velnias?! Su ragais?” – pašokau iš nuostabos.  “Na toks… gal ir ne velnias, gal be ragų, – močiutė turbūt pamanė, kad pernelyg mane išgąsdino, – toks… gal vaiduoklis. Atsisėdęs prie stalo, jis viską užrašo, ką per dieną padarėm – gera ir bloga. Visas mūsų nuodėmes!” – paslaptingu balsu pridūrė ji.

   Sykį nubudusi, tamsoje išvydau keistą būtybę – tarsi palinkusį virš stalo baltarūbį žmogutį. “Močiute, matau jį!!!” “Ką, ką matai? Kas atsitiko?” – sumurmėjo ji pro miegus. “Jį… vaiduokliuką… baltą… Jis kažką rašo!” – šnabždėjau, negalėdama patikėti. “Neišsigalvok, jokių vaiduoklių NĖRA”, – močiutė apsivertė ant kito šono, nė nepakėlusi akių. „Bet kaipgi NĖRA? – supykau, – juk pati sakei!“… Rytą nei močiutė, nei mama su tėčiu manimi nepatikėjo. Keista, kad kiti netiki tuo, ką iš tikrųjų matei.

Nuo tada žinojau, kad Žemėje esama neregimų būtybių. Kartais jos ima ir pasirodo… Kai užaugau, prisiminiau šitą vaikystės istoriją ir parašiau šią knygą. Pavadinau vaiduokliuką – NAKTUKU”.

Fragmentas iš knygos “NAKTUKAS”

PONŲ BACHŲ NAMAI

      Naktukas jau žinojo: žmonės gyvena ne lizduose kaip paukščiai. Ir ne urveliuose ar olose, kaip voverės, lapės ir kiti žvėrys. Žemėje jie kiekvienas turi savo namus. Ir gyvena dažniausiai ne po vieną, bet šeimomis: tėtis, mama, vaikai. Kartais – koks visai mažytis, čiulptuką kramtantis lėliukas. Dar močiutė arba senelis.

     „Įdomu, kad vieni žmonės – visai mažučiai vaikai, kiti didesni, dar kiti – oho, kokie aukšti! Vieni – storuliai, kiti – liekni kaip medžiai, o treti – susikūprinę seneliukai…“ – stebėjosi Naktukas.

    Muzikos mieste – daug didelių namų ir mažų namelių, kuriuose įsikūrę žmonės. Garbinga ponų Bachų šeima gyvena Klavesinų gatvėje. Be abejo, didžiuojasi savo šeimos pavarde – jų proseneliai buvo įžymūs miestelėnai.

    Štai Bachų šeimos fotografijos dailiais paauksuotais rėmeliais, kabančios ant sienos jų namų svetainėje.  Pasaulyje nerasi dviejų panašių žmonių, o pažvelgę į šias nuotraukas, įsivaizduokite, kaip kartu gyvena štai tokie skirtinguoliai!

      GERTRŪDAI dvylika metų, ji jau mano esanti labai savarankiška ir dažosi  plaukus mėlyna spalva. Ji nemėgsta šypsotis, kad neatrodytų panaši į mažą mergaitę.

      AUGUSTAS dar lanko darželį, nori greičiau užaugti ir turėti tokį kaip sesės kompiuteriuką. Jis mėgsta kurti istorijas – net šeimos nariai niekaip negali suprasti, kada Augustas sako tiesą, kada fantazuoja. O kai šypsosi, primena giedrą naktį šviečiantį apskritaveidį mėnulį.

    

PONAS KAROLIS – tėtis ir šeimos galva. Tai reiškia – pats protingiausias namuose. Jis visados užsiėmęs, todėl su savimi nešiojasi storą portfelį. Kai vėlai vakare grįžta namo, dažniausiai sako: „Vaikai, netrukdykite, dar turiu visokių skubių reikaliukų!“

    PONIA AMANDA – stilinga ir išradinga mamytė. Ji mano, kad šeima turi kuo dažniau kartu iškylauti, pietauti ir fotografuotis. Tad vis ką nors įdomaus sugalvoja – šeimos nuotraukai visi apsirengia tai baltai, tai spalvotai, tai pasipuošia senoviškomis skrybėlaitėmis.

    Dar viena Bachų šeimos narė – ištikimoji ŠUNYTĖ TUCĖ. Ji svajoja, kad niekas iš globėjų neitų į darbą nei į mokyklą, o per dieną glostytų jos švelnų kailiuką. Labiausiai Tucė mėgsta ragauti žmogišką maistą (o ne kasdienius nuobodaus skonio dribsnius!) ir pasivaikštinėti po parką, kur sutinka daug į save panašių keturkojų ir gali ant jų paloti. O su kai kuriais net susidraugauja!

    Kaip dera Muzikos miesto šeimai, visi jie moka muzikuoti:  Amanda laisvalaikiu dainuoja chore, tėtis papučia trimitą, Augustas jau mokosi groti medine dūdele, o Gertrūda skambina pianinu. Net skardžiabalsė Tucė jiems pritaria, išmokusi „au“ skiemenimis išdainuoti visą gamą aukštyn! O kai būna puikios nuotaikos – net ir žemyn.

                                                                                                Au (do)!!!

                                                                                    Au! (si)   

                                                                     Au! (la)

                                                        Au! (sol)  

                                           Au! (fa)

                             Au! (mi)

                Au! (re)

Au! (do)

    Klavesinų gatvėje Naktukas atsidūrė lietingą vakarą ir nudžiugo, priešais medinius senovinio namo vartus išvydęs apskritaveidį berniuką su šuniuku. Jiedu šokinėjo per balas ir visai nebijojo lietaus.

   – Ei, Tuce, greta! – mokė Augustas į gatvę besidairančią šunytę. O ši, išvydusi šaligatviu atžingsniuojantį Naktuką, puolė loti:

    – Au, au!

    – Tuce, ko čia loji? Tau jau visokie vaiduokliai vaidenasi! – subarė šunytę Augustas.

    – Au, kas tu toks? – piktai amsėjo Tucė, išvydusi Naktuką.

     Beje, šuniukai, skirtingai nei žmonės, puikiausiai mato vaiduokliukus ir net moka su jais susikalbėti.

    – Au, regis, tu ne žmogus, ne šuo ir ne katinas? Čia mūsų gatvė, ne tavo! – išdidžiai pareiškė Tucė.  

    – Aš ne katinas ir ne šuo. Aš – vaiduokliukas, o mano vardas – Naktukas, – mandagiai tarė nepažįstamasis Tucei.

     – Hm… Tada malonu. O aš tiesiog Tucė, – išauklėta šunytė išsyk ėmė vizginti uodegą. – Gal užsuksi pasisvečiuoti pas mus į namus? Šiandien Gertrūdos gimtadienis, mama Amanda kepa vištą, gal gausim vištos kaulų!  

    “Kaip įdomu, ir kokie gi tie žmonių namai?”- pagalvojo Naktukas ir pritariamai linktelėjo: 

     – Kodėl gi ne!

      Vaiduokliuko dar niekas nebuvo kvietęs pasisvečiuoti į žmonių namus.

Naktukas, šunytė Tucė ir jos svajonė – kepta vištytė…

SPAUDA, POKALBIAI APIE VAIKŲ LITERATŪRĄ

Gintos Gaivenytės pokalbis su Birute Mar: “VAIKAMS GALIU KALBĖTI APIE LABAI RIMTUS DALYKUS” (www.15min.lt, 2021.01.22)

Birutė Mar “RAŠYDAMA VAIKAMS, PAVIRSTU VAIKU” (“Mamos žurnalas”, 2020.03.13)

Gintarės Adomaitytės interviu su Birute Mar “NEPAŽĮSTAMI MIESTAI ĮKVEPIA KURTI PASAKAS” (“Rubinaitis”, 2020 Nr.2 (94)