“Princesių sala”

 

„Princesių sala“/ pasaka; autorė Birutė Mar; dailininkė Kristina Norvilaitė; redaktorė Janina Riškutė.

 

Pirmasis leidimas – Vilnius, 2011. – 96 psl. Išleido “Kronta”, Vilnius, 2011.- 96 psl. ISBN 978-609-401-088-0.

Antrasis pataisytas leidimas – Vilnius, 2020. – 96 psl. Išleido Kūrybos studija SOLO, ISBN  978-609-96178-2-4. 

SERIJOS “BIRUTĖS MAR KNYGŲ VAIKAMS BIBLIOTEKA” KNYGA

 

…..

Princesių sala – antroji Birutės Mar knygelė vaikams. Apie jos sukūrimą autorė pasakoja:

    “Vaikystėje buvau baikšti, nerangi mergaitė – dažnai jaučiausi lyg vieniša Pelenė. Tikriausiai todėl, kaip daugelis, mėgau pasakas apie princeses. Pasvajodavau ja būti – grakščia, paslaptinga. Net ir užaugus kažkas vis trukdė tokia pasijusti. Ir sykį atėjo mintis sukurti knygą apie Princesių mokyklą – kurioje galima sužinoti visokiausių įdomybių, kurių įprastoje mokykloje nemoko. Ją rašydama, drauge su savo herojėmis ir pati mokiausi tapti princese…”

      Šiame dideliame pasaulyje, skaidrios kaip krištolas jūros vidury, yra nuostabi sala. Iš įvairių kraštų į ją atkeliauja princesės mokytis princesiškų paslapčių. Čia ir išmintingoji salos šeimininkė Amelija, ir nerūpestingoji indė Maja, kruopščioji japoniukė Juki, šmaikščioji prancūzaitė Faustina bei baikščioji Smiltelė iš Lietaus ir debesų šalies. Visos jos svajoja tapti tikromis princesėmis ir sužinoti, kokia gi didžiausia princesės paslaptis…

– Kaip manot, ką reiškia būti princese?

– Būti protinga? Išskirtine? Laimingai gyventi? Ištekėti už princo? – spėliojo bičiulės.

– Būti princese – neužtenka vien turėti auksinę karūnėlę. Žinot kokia didžiausia princesės paslaptis? – paklausė Amelija.

– Kokia? Kokia? – smalsavo visos.

    Amelija po pauzės paslaptingai tarė:

– Spindėti. Kad žmonės, pažvelgę į princesę, stebėtųsi: kaip ji švyti! Turbūt turi kokią nors paslaptį. O kad spindėtum, reikia…

– Reikia ką?.. – iš smalsumo jau nenustygo gražuolės.

– Reikia pažinti save. Tai ir yra paslaptis…

 

 

Fragmentas iš knygos:

      … Vakarais Princesių saloje sužibdavo didelės ryškios žvaigždės – it kokioje dangaus pasakų knygoje! Atsispindėdavo jūroje lyg beribiame vandens veidrodyje. Princesės susirinkdavo ant kranto pažiūrėti į žvaigždes.

          – Ak, kaip gražu ir koks beribis dangaus skliautas… Tiek visko tolimo, mums nežinomo, – susimąsčiusios stebėjosi.

       Kuomet šviečia daug žvaigždžių, norisi pasidalinti paslaptimis. Tad  sugalvojo įdomybę: „Princesių paslaptys“.  

        Pririnko tamsoje šviečiančių jonvabalių ir paleido juos link kranto – grožėjosi, kaip šie ropinėja, – atrodė, daug žiburėlių mirga… Ir tuomet, lyg žvakių apsuptos laumės,  pasakojo viena kitai savo slapčiausias istorijas.

– Smiltele, tu dažniausiai tyli, papasakok – gal tau kas nors nutiko, kad visados lyg drebulėlė virpi? Ir kas tave taip nuostabiai dainuoti išmokė? Turbūt turi kokią nors paslaptį? – klausinėjo princesės.

      Smiltelė nedrįso apie save daug kalbėti – bijojo, kad iš jos pasijuoks.

   – Oi, tai liūdna istorija… – pagaliau atsiduso. Ir ėmė pasakoti.

 

 SMILTELĖS ISTORIJA

       Sykį, beklausydama kalnų upelio dainos, pamačiau atjojantį neregėto grožio jaunikaitį. Prisiartinęs jis paklausė, ar galėtų išsimaudyti šiame upelyje? Žinoma, tariau. Nepažįstamasis nusimetė drabužius, įbrido upėn.

     Nuščiuvusi žvelgiau į jį – atrodė, seniai pažinojau ir laukiau… Staiga prisiminiau, kad labai aštrūs akmenys ant dugno, sušukau jam: „Atsargiai, ten aštrūs akmenys, nesusižeisk!“  Bet buvo vėlu.

        Kai jis išlipo ant kranto, pėdomis sruvo kraujas. Skarele numazgojau jaunikaičio kojas, aprišau.

        – Mane tik vaikystėj taip mama globojo, – prisipažino jis, – tu tikra laumė.

       Net suvirpėjau, kad mane laume pavadino.

      – Geroji laume, ko taip išsigandai? – ramino nepažįstamasis. – Kuo tu vardu?

      – Smiltelė…

      – Regis,  kažkur tave jau buvau sutikęs, – tarė jaunikaitis.

      – Ir aš tave.

      Tada, lyg pasakoje, jis švelniai palietė mano plaukus, akimirksniu abu ėmėme kilti ir tirpti…

       Kai vėl nutūpėme ant žemės, jaunikaitis staiga užšoko ant savo žirgo tardamas: „Prisiminsiu tave, Smiltele, kaip sapną!“ Ir nujojo.

– Aš… juk ne sapnas! – sušukau pavymui, bet raitelis jau buvo toli.

      Ilgai negalėjau jo užmiršti. Vis galvojau: kodėl jis taip staiga iškeliavo? Tikriausiai išsigando, kad ėmė ir pakilo su manimi? Ilgėjausi jo, ašaros nesustodamos sruvo iš ilgesio, nors anksčiau pravirkti bijodavau, – prisipažino Smiltelė. – Dienomis neišėjau iš kambario, naktimis klausiau žvaigždžių, kaip vėl tapti nerūpestinga ir linksma…

      Vieną naktį žvaigždės man pakuždėjo: „Neliūdėk. Kai išauš rytas – tavo ašaros pavirs dainomis…“ Iš tikrųjų, kitą rytą pabudusi uždainavau – net pati neatpažinau savo balso. 

     Nuo to laiko, išgirdę mane dainuojančią, žmonės kartojo: „Smiltele, tavo balsas gražiausias pasaulyje.“

    Kai Smiltelė baigė pasakoti, visų akyse ašarėlės sublizgėjo.

   – Oi, kokia graudi istorija…

   – Bet ir graži. Ašaros, dainomis pavirtusios… – stebėjosi princesės.   

   – Neliūdėk, Smiltele. Bus tų princų. Bailį sutikai, ir tiek! – ramino ją Faustina.

   – Išties, tas gražuolis bailys buvo. Turbūt pagalvojo: „imsiu dar ir ištirpsiu… O aš gi vyras. Geriau greičiau pabėgsiu!“ Nevertas jis tavęs, Smiltele, – guodė Maja.

   – Bet… jei ne šis nutikimas, gal niekada nebūtum taip nuostabiai dainavusi? – paglostė Smiltelei galvą Amelija. – O tau skirtas jaunikaitis tikrai atjos. Už devynių karalysčių tavo dainą išgirs ir kaip erelis atskris!

      – Būtinai, – pritarė ir kitos. – Jis bus tikras princas, o ne koks bailys! Smiltele, juk tu tokia drebulėlė, turi jaunikaitį kaip ąžuolą sutikti, kad šalia jo nebevirpėtum.  

     O Amelija, apkabinusi Smiltelę, sukuždėjo jai į ausį:

     – Neužmiršk, princesių pasakos laukia laiminga pabaiga…

 

RAUDONI FAUSTINOS BATELIAI

– O dabar Faustinos eilė papasakoti paslaptį…

– Klauskite, ko tik norite! – tarė drąsuolė Princesija.

– Faustina, sakyk, kodėl tu visados nešioji raudonus batelius? Niekad nenusiauni, net pievomis lakstydama… – paklausė Maja, kuri dažniausiai basa bėgiojo.

  – Tai viena mano paslapčių, bet šiandien toks nuostabus vakaras, jums ją atskleisiu! – didžiavosi Faustina. – Kažkada susapnavau sapną. Jame pasirodė ne fėja ir ne vaiduoklis, o mano tėtis. Nors niekad jo nemačiau, bet išsyk atpažinau! Jis man padovanojo raudonus batelius ir tarė: „Faustina, visada būsi stipri ir laiminga, jei dėvėsi šiuos batelius!“  

    Nubudusi labai nuliūdau, kad tai sapnas… Bet nuo to laiko visados dėviu tik raudonus batelius. Kai juos apsiaunu – žinau, tėtis mane myli, esu Princesija!           

   

            – Turbūt Faustina raudonus batelius net po pagalve pasideda, nes juk gali naktį princas atjoti, iš ryto prie jos lovelės laukti, – patyliukais šaipėsi princesės.

       – Kurgi ne… Raudonu „Porschu“ atriedėti!

      Ne viena slapčia pagalvojo: o gal tikrai reiktų ir man pamėginti apsiauti raudonus batelius? Būčiau tikra Princesija…

…..

 

…..

FRAGMENTUS IŠ KNYGOS “PRINCESIŲ SALA” SKAITO AUTORĖ BIRUTĖ MAR:

LTR radijo laida “Muzikinė dėžutė”. Fragmentus iš knygos “Princesių sala” skaito autorė Birutė Mar, pristatydama knygos herojes: princesę Ameliją iš kalnų šalies, prancūzaitę princesę Faustiną, Indijos princesę Mają, japoniukę princesę Juki ir princesę Smiltelę iš lietaus ir debesų šalies…  (2019.04.27)

Pasakų Kalėdos Vilniuje. Fragmentą iš knygos “Princesių sala” – apie princesių kelionę į Paryžių – skaito Birutė Mar (Delfi TV, 2020.12.10)