„UNĖ“

Aktorės Unės Babickaitės / 1897–1961/ dienoraščių motyvais

Une_cover

foto: D.Matvejevas

Autorė, režisierė ir atlikėja – Birutė Mar

Dailininkai – Jolanta Rimkutė ir Dmitrijus Matvejevas

Kompozitorius – Antanas Kučinskas

Choreografė – Edita Stundytė

Režisierės asistentė – Regina Garuolytė

Spektaklyje panaudotos nuotraukos iš Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus rinkinių.
Trukmė – 1,20 val.
Premjera – 2010m. Lietuvos Nacionalinio dramos teatro ma
žojoje scenoje. Vilniuje spektaklis rodomas Lietuvos nacionaliniame dramos teatre (www.teatras.lt)
Spektaklis vaidinamas lietuvių ir rusų kalbomis.

Nuotraukos iš spektaklio:

foto: D.Matvejevas

 

„Unė“ – spektaklis, sukurtas pagal pačios Birutės Mar pjesę, kurią inspiravo aktorės Unės Baye-Babickaitės (1897–1961) dienoraščiai. Pjesė „Unė“ pateko tarp lietuvių šiuolaikinės dramos festivalio „Versmės 2009“ nugalėtojų ir pirmąsyk pristatyta 2009m. lapkritį, Lietuvos Nacionaliniame dramos teatre. Po metų pagal šią pjesę autorė sukūrė ir spektaklį.

Birutė Mar:

Unė Babickaitė – viena ryškiausių ir spalvingiausių praėjusio šimtmečio lietuvių teatro asmenybių, aktorė ir režisierė, vaidinusi Holivudo filmuose, Niujorko, Vašingtono ir Paryžiaus scenose.

Jos 1930–1932 metais Paryžiuje rašytas dienoraštis tiesiog prašėsi į sceną – Unė mokėjo dramaturgo akimis žvelgti į aplinką – su autoironija, aistra, humoru. Buvo nepaprastai gražios sielos asmenybė, ganėtinai ekstravagantiška – ištekėjo už savo tikro pusbrolio Vytauto Graičiūno, sutikto Amerikoje, ir išliko laiminga su juo visą gyvenimą. Ypač garbino, idealizavo teatrą. Deja, grįžusios prieš karą į Lietuvą, Unės nepripažino Lietuvos kritikai, ji beveik nebevaidino. Netrukus likimas pasisuko liūdna linkme – 1951 metais ji buvo ištremta į Sibirą, o lageryje žuvo vyras, vėliau – vienatvės metai Kaune… Bet Unė išliko Une – rengė vakarus, skaitė eiles, neprarado humoro jausmo bei vidinio švytėjimo.

Unės biografijoje aptikau tiek paralelių su savo gyvenimu! Kaip ir aš, ji studijavo Sankt Peterburge, vaidino kine ir teatre. Grįžusi po studijų – dar prieš išvykdama į Ameriką – Kaune režisavo Valstybės teatre (aš taip pat po studijų Sankt Peterburge Kaune stačiau savo diplominį spektkalį „Laimingos dienos“). Ji irgi domėjosi rytų kultūra, daug keliavo, vaidino keliomis kalbomis…

Pagalvojau, kad per Unės personažą galima būtų apmąstyti ir savas teatrines patirtis, sukurti spektaklį apie TEATRĄ – jo žavingą ir trapią iliuziją. Ir apie mūsų – lyg spektaklis – pralekiantį gyvenimą, būties miražą…

Iš Unės B. straipsnio „Meno aukštybių siekiantiems“ (“Trimitas“, 1936):

L’Art et L’Amour – les deux ailes de l’homme…

Teisingai sakoma, jog labai daug žino tas, kuris žino, jog maža dar težino. Ne studijoj praleistos kelios valandos padaro menininką. Bet nuolatinis paties savęs ir gyvenimo stebėjimas, nuolatinis nepasitenkinimas savimi. Tai – visa ko pradžia ir visa ko galas: progreso-tobulėjimo-mirties taškas.

Aktorius juk neturi nei marmuro, nei dažų, kuriais įkūnytų savo vaizduotės kūrinį. Aktorius savo kūrinį tegali pateikti tik savo SIELA – dieviška kibirkštėle, kurią turi savy. Dėl to jis privalo būti didelės, įvairios, jautrios, kilnios sielos.

Kiekvienas savimi spinduliuoja. Jei žmogaus spinduliai yra teigiamų jėgų, tai mus patraukia, sužavi, įkvepia, o jei jie yra neigiamų instinktų ar negero žmogaus – jie mus atstumia. Amerikos filosofas Emersonas sako: „Tas, kas tu esi, šaukia taip garsiai, kad aš negirdžiu, ką tu sakai“.

Taigi, būkime kilnūs, o ne rodykimės esą kilnūs. Tas, kuris tikrai yra sukūręs savo gyvenimo šedevrą, padaręs vertingą dalyką, pagyrimų visiškai nenori, nes jis jaučiąs tai pats. Visa jo būtybė prisipildo ramumo, pasitenkinimo, džiaugsmo, kurį PATI GAMTA kažkokiais nesuprantamais būdais palieja sąmonėje.

Taigi, turėkim atvirą širdį, ir nebijokim jos rodyti. Nebijokim. Tai kas kad išjuoks, tai kas, kad gausim akmeniu ir mums baisiai skaudės. Tik per skausmą gražesni tapsim. Ir dar nepamirškim, kad nė vienas žmogus nėra nepamainomas. Kai mūsų nebebus, ne tik saulė neužtems, ne tik žmonija nesustos nežinodama, kas čia dabar daryti, bet nė mažas būrelis mūsų artimųjų nepaskelbs bado streiko, kada mes būsim iš regimojo pasaulio išėję.

Aš kalbėjau apie tai, kaip tapti kilniu žmogumi todėl, kad be to negalima būti tikru, vertu menininku.

Taigi, dirbkime, dirbkime ir tobulėkime. Arts longa, vita brevis. Menas amžinas, gyvenimas – trumpas.“

Iš spaudos atsiliepimų:

Mindaugas Klusas: “B.Mar kelionė – lyg fluxus filmas“ /Lietuvos žinius, 2010/(interviu su Birute Mar prieš „Unės“ premjerą)

Spektaklio „Unė“ premjera Lietuvoje įvyks spalį Nacionalinio dramos teatro Mažojoje scenoje. LŽ šnekino jo kūrėją B.MAR.

Trapi teatro iliuzija.

– Kas paskatino išsamiau pasidomėti U.Babickaitės asmenybe? Toks spalvingas, turtingas jos gyvenimas – Peterburgas, tarpukario Kaunas, Holivudas, Paryžius, Londonas, tremtis, Sibiras. Tokia ironiška mirtis – kraujo užkrėtimas įsidūrus pirštą. Turėtų būti nepaprasta!

– Atradau Unę prieš keletą metų, kai manęs paprašė paskaityti jos dienoraščius per Lino Brogos sudarytos knygos „Unė Babickaitė-Graičiūnienė. Laiškai. Amžininkų atsiminimai“ pristatymą. Aptikau tiek paralelių su savo gyvenimu! Unė, kaip ir aš, studijavo Sankt Peterburge, vaidino kine ir teatre. Grįžusi po studijų – dar prieš išvykdama į Ameriką – Kaune režisavo Valstybės teatre (aš taip pat po studijų Peterburge Kaune stačiau savo diplominį spektaklį „Laimingos dienos“). Ji irgi vertė pjeses, domėjosi rytų kultūra, daug keliavo, vaidino keliomis kalbomis (man yra tekę savo monospektaklius vaidinti rusiškai, angliškai, prancūziškai)… Žodžiu, visa tai pasirodė nepaprastai įdomu. Iš pirmo žvilgsnio keista Unės pasaulėjauta, idealizmas. Ir jos dienoraščiai, regis, tiesiog prašėsi į sceną – ji mokėjo dramaturgo akimis žvelgti į aplinką, su autoironija, aistra, humoru. Buvo nepaprastai gražios sielos asmenybė, nuolat ieškojo. Ypač garbino, idealizavo teatrą. Buvo ir ganėtinai ekstravagantiška – ištekėjo už savo tikro pusbrolio Vytauto Graičiūno, sutikto Amerikoje, ir, kaip pati nesyk minėjo, išliko laiminga su juo visą gyvenimą.

Tuomet pagalvojau, kad per Unės personažą galima būtų apmąstyti ir savas teatrines patirtis, sukurti spektaklį apie TEATRĄ – jo žavingą ir trapią iliuziją. Ir apie mūsų – lyg spektaklis – pralekiantį gyvenimą, būties iliuziją…

Unės lagaminėlis

– Beje, kas sukūrė pjesę? Kaip, kada ji buvo rašoma?

– Pjesę kūriau pati. Labai mėgstu dėlioti dramaturgiją, tai lyg pasirengimas būsimam spektakliui – galimybė pergalvoti, pajausti daugelį dalykų. Ir užvis sunkiausia – sudėlioti medžiagą į racionalią struktūrą. Rašydama stengiuos užmiršti, kad pjesę pačiai teks vaidinti, mėginu atsiriboti… Prie „Unės“ užtrukau beveik porą metų, praėjusį rudenį ji pateko tarp Nacionalinės dramaturgijos festivalio „Versmė“ nugalėtojų.

– Kas padėjo kurti vaidinimą? Papasakokite apie spektaklio scenovaizdį, muziką. Ar kūrybinės grupės nariai lydėjo jus į JAV?

– Į Los Andželą vykau viena ir vaidinau tik būsimo spektaklio eskizą – su kompozitoriumi Antanu Kučinsku, choreografe Edita Stundyte ir kitais „Unės“ statytojais vis dar mąstome apie scenografiją, muziką. Los Andžele scenografiją padėjo kurti ten gyvenantis talentingas dailininkas Sigitas Šniras. Panaudojome Unės epochos autentiškus daiktus, baldus – ką pavyko rasti. Pati Los Andžele apėjau daug sendaikčių krautuvėlių. Išties jaučiaus kaip Unė – ji daug laiko praleisdavo ieškodama savo spektakliams daiktų, kostiumų, scenografijos detalių. Gavau net dovanų to meto moterišką geltoną lagaminėlį – su juo vaidinau. O kai skrisdama namo susikroviau į jį savo daiktus, lėktuve ne vienas klausinėjo, iš kur toks nuostabus senas daiktas? Tikiuos, jis „vaidins“ su manimi ir būsimame spektaklyje.

Turbūt paradoksalu, kad „Unę“ pirmąsyk parodžiau Los Andželo lietuviams. Juk Unė pati ten pradėjo savo tarptautinę karjerą – filmavosi keliuose Holivudo filmuose. Ir man tai buvo nepaprastai svarbi kelionė – atradau daug „medžiagos“ spektakliui, bendraudama su išeiviais, klausydamasi jų istorijų, akcento.

Birutė „Babickaitė“

– Ar naudojotės vaizdo medžiaga, filmų ištraukomis?

– Peržiūrėjau išlikusias Unės nuotraukas, jos daiktus Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje. Ten yra Unės kambarys. Vargu ar jos filmų įmanoma rasti, juk buvo pati kinematografo pradžia. Gal reikėtų važiuoti jų ieškoti į Holivudą…

– Ar spektaklis artimas lietuvių išeiviams: aktorė prisimenama ten?

– Apie Unę žino nedaug žmonių. Jei ne dienoraščiai, niekas nebeprisimintų – toks jau aktorių likimas… Bet, tikiuosi, kad manasis spektaklis padės ir kitiems ją atrasti. Unė buvo išeivė. Tad išeiviams medžiaga, manau, labai artima. Apskritai labai aktuali – iš Unės dienoraščių suvoki, jog per šimtmetį iš esmės beveik niekas nepasikeitė. Tai sukelia žiūrovų nuostabą, juoką.

– Ar pavyko aptikti, pajusti, užuosti U.Babickaitės aplinką?

– Tai buvo bene įdomiausia kelionės dalis – jaučiausi lyg Unė, patekusi į tą aplinką. Mane lietuviai net ėmė juokais vadinti Babickaite. Godžiai gėriau įspūdžius, kaip ten bendraujama, apie ką kalbamasi. Unės dienoraščiuose daug angliškų žodžių – buvo įdomu stebėti, kaip jie savaime patenka ir į lietuvių išeivių žodyną.

Mokėsi špaguotis

– Kas padėjo surengti tokią kelionę?

– Pakvietė mane Amandas Ragauskas, Los Andželo lietuvių bendruomenės siela, organizuojantis kultūros renginius, pats vaidinantis teatre, šokantis „Retro“ šokių kolektyve. „Unę“ vaidinau vienintelį kartą. Taip pat pristačiau Agnės Marcinkevičiūtės filmą „Šokis dykumoje“ apie Jurgą Ivanauskaitę. Jis sulaukė didelio lietuvių susidomėjimo. Dar susitikau su Los Andželo lietuviškos mokyklos auklėtiniais, pristačiau savo knygelę vaikams „Marija ir Pūkelis“.

– Kokių įspūdžių parsivežėte? Kokių būta reakcijų po vaidinimo?

– Džiugiausia, kad spektaklis, regis, bus linksmas. Juoką kelia Unės gyvenimo kredo: geriau jau viską taip gyvenime „apžaisti“, kad neliktų liūdesio. Pasak jos – gyventi juokaujant, kad neapsunkintum kitų savimi. Ji nuolat kūrė teatrą aplink save: rengė arbatos vakarėlius, deklamavo eiles, pozavo dailininkams, fechtavosi, mokėsi deklamacijų, mokė jaunas Paryžiaus aktores mimikos ekspresijos. Net vėliau tremtyje, kai turėdavo nešioti plytas, pasakojama, Unė užsimaudavo baltas pirštines ir deklamuodavo moterims tremtinėms eilėraščius.

– Gal kelionėje būta kokių linksmų nutikimų?

– Prieš kelionę pati mokiausi špaguotis – spektaklyje bus fechtuotės scena. Tačiau špagos ir kaukės į Ameriką nesivežiau, maniau, ten lengvai rasime. Su Amandu apvažinėjome daugybę parduotuvių, tačiau nieko nepešėme. Galiausiai paskutinį vakarą jis pasiryžo špagą padaryti pats. Laimė, spektaklio rytą atradome tikrą špagą Holivudo krautuvėlėje… Taip pat, Unės įkvėpta, Los Andžele išbandžiau amerikietišką manikiūrą, masažą – kad pasijusčiau visai kaip ji. Buvo linksma ir žaisminga visa tai daryti. Lyg kokiame fluxus filme.

Straipsnis iš: http://lzinios.lt/lzinios/Kultura-ir-pramogos/b-mar-kelione-lyg-fluxus-filmas/141880 © Lietuvos žinios

[collapse]

Renata Baltrušaitytė „Iš pamirštos aktorės dienoraščių“ /Veidas, 2010.10.11/

Nacionaliniame dramos teatre pasirodė subtilioji Birutės Marcinkevičiūtės „UNĖ“.

Aplink tarsi komerciniai burbulai vienoas po kito sproginėja kultūros eksperimentai, paremti nesenstančiu pirmojo karto masalu. Jei spektaklyje jėga nekryžminate šuns su katinu, prieš tai nepamiršę pasidžiaugti, kaip jiems smagu kūrybiškai bendradarbiauti, kuo suintriguosite smalsius žiūrovus? Kultūriniu požiūriu gyvename „katašunių“ epochoje, kuri kates ir šunis skelbia naftalininiais reliktais ir mielaširdiškai leidžia jiems baigti dienas retro zonoje.

Vis dėlto ši zona pavargusiems nuo pirmųjų kartų tampa tikra atgaivos teritorija. Birutės Mar „Unė“ – iš tos mielos, jokių stebuklų nežadančios ir marginalija laikomos zonos.

Be ditirambų

Spektaklio pradžioje aktorė primena patrauklią mokytoją, stojančią priešais klasę ir ramiai klausiančią, ką auditorija žino apie lietuvių išeivijos artistę Unę Babickaitę. Išgirstame apie jos kambarį Teatro, muzikos ir kino muziejuje bei išsamiausią vidinio pasaulio liudininką – Paryžiuje 1930-1932m. Rašytus asmeninius dienoraščius. Dauguma „Unėje“ vaizduojamų epizodų – būtent iš šio laikotarpio, kai Unė Babickaitė – Baye, vyro Vytauto Graičiūno dosniai teikiamais pinigais priviliojusi garsų režisierių Fiodorą Komisarževskį, kuria pagrindinį vaidmenį jo spektaklyje.

Kuo įdomi nūdienos žiūrovams prieškario artistė Unė? Tuo, kad stebime gyvą, nenuglaistytą, kartais – miesčioniškai pasipūtusią, o kartais naiviai idealistinę asmenybę. Be kita ko, sugebančią sumaniai derėtis ir reikalaujančią, kad jos vyro pinigai būtų atidirbami iki paskutinio cento.

Štai F.Komisarževskis, palikęs Paryžių iškart po premjeros, Unės be kompromisų išvadinamas „kiaule“, o užkulisiuose prieš pasirodymą švilpaujantis scenos partneris – „nusikaltėliu“. Dar gražesnių „komplimentų“ pelno lietuvių bendruomenės Paryžiuje atstovai, ir, žinoma, teatro kritikai. Žiūrovui telieka konstatuoti, kad žmonių santykiai teatro pasaulėlyje per šimtmetį menkai tepasikeitė. Svarbiausi dėsniai išliko tvarūs net ir „katašunių“ epochoje.

Rezistencija ir raudos

Devyni iš dešimties lietuvių režisierių, statydami spektaklį apie Sibiro lagerio neišvengiamą likimą, nepraleistų progos jį patriotiškai apraudoti. B.Mar „Unė“ irgi logiškai slenka šia linkme, tačiau, o stebukle, staiga pasirenka kitą finalo variantą. Iš visos tremties istorijos scenoje telieka keli Aleksandro Puškino posmeliai, kuriuos, mūvėdama baltomis darbininkės pirštinėmis, aktorė deklamuoja likimo draugėms. Ir viduje sulaikytų, neišverktų emocijų estetika pasirodo kur kas paveikesnė nei tradicinės lietuviškos raudos.

B.Mar gali sulaukti jaunuolių, nebesuprantančių rusų kalbos, priekaištų, kad nei šis, nei kiti rusiški tekstai spektaklyje neverčiami. Tačiau būtent daugiakalbė (anglų, prancūzų, rusų kalbų) teksto mišrainė kuria originalią išeivijos dvasia alsuojančios „Unės“ atmosferą. Pagaliau juk spektaklis – iš retro teritorijos, o joje žiūrovai premjeromis dažnai nelepinami. Ar daug galite išvardyti pastaraisiais metais Nacionalinio dramos teatro repertuare atsiradusių vaidinimų, kuriuose nebūtų pusnuogių erotinių šokių, tarsi perkeltų iš naktinio baro programos? Taigi. Aš irgi prisimenu vos kelis monospektaklius bei Valentino Masalskio darbus.

Vienas garsys režisierius praėjusią savaitę žurnalistams bylojo apie rezistencijos būtinybę sąžiningame nūdienos teatre. Pasiklausius pačių kūrėjų, rezistentų dabar knibžda po kelis ant kiekvieno scenos kampo. Tik štai jų priešinimasis inercijai pernelyg dažnai išvirsta eiliniais „karštais katašuniais“. O B.Mar ramia sąžine galima vadinti tylia, subtilia ir jokiais programiniais manifestais nemosuojančia scenos meno rezistente.

[collapse]
Violeta Aleknienė, Kupiškio etnografijos muziejaus direktorė

  „Prasmingiausia žmoguje yra dvasine energija virstanti kūryba. Ta pati rašymui, scenai, balsui, garsui, minčiai, meilei.
    Dėkojame Jums už atskleistą mūsų kraštietės aktorės Unės Babickaitės-Graičiūnienės nepakartojamos asmenybės dalelę ir  atsakymą į gyvenimo klausimą – kas aš esu? Jūs įsiklausėte į jos širdį, parodėte žiūrovui, kaip ji norėjo suprasti save.
    Scenoje – dvi Unės, viena prieš žiūrovo akis XXa. pradžioje, o antroji XXIa. pradžioje suspindėjo visa savo esybe“
Violeta Aleknienė, Kupiškio etnografijos muziejaus direktorė

[collapse]

 

Apdovanojimai:

Žiūrovų prizas Nacionalininės dramaturgijos festivalyje “Versmės” /Lietuva, 2010/

Geriausios aktorės apdovanojimas ir žiūrovų prizas Tarptautiniame monospektaklių festivalyje “Atspindys” Visagine /Lietuva, 2010/

Prizas “Už sėkmingiausią teatrinį eksperimentą” I-me Dalios Tamulevičiūtės vardo Lietuvos teatrų festivalyje Varėnoje /Lietuva, 2010/

Grand Prix tarptautiniame monospektaklių festivalyje „Zvaigzdne“ Rygoje /Latvija, 2011/

Tarptautiniai festivaliai, gastrolės:

Tarptautinis monospektaklių festivalis „Thespis“ Kylyje /Vokietija, 2010/

Tarptautinis monospektaklių festivalis „Atspindys“ Visagine /Lietuva, 2010/

D.Tamulevičiūtės vardo Lietuvos teatrų festivalis Varėnoje /Lietuva, 2010/

Tarptautinis monospektaklių festivalis „Armmono“ Jerevane /Armėnija, 2011/

Tarptautinis monospektaklių festivalis „Solo“ Maskvoje /Rusija, 2011/

Tarptautinis monospektaklių festivalis “Zvaigzdne” Rygoje /Latvija, 2011 ir 2012/

Tarptautinis teatrų festivalis “Spotkania Teatrow Jednego Aktora” Vroclave /Lenkija, 2011/

Tarptautinis Baltijos šalių teatrų festivalis Tartu /Estija, 2013/

Unės Babickaitės vardo Lietuvos profesionalių teatrų festivalis „Art Do“ Kupiškyje /Lietuva, 2016/

Tarptautinis moterų teatro festivalis „Marija“, skirtas Ukrainos aktorei M.Zankovetskai /Ukraina, 2016/