Barbara Lekarczyk-Cisek
„Dostojevskio angelai“ ir Birutė Mar
(Spektaklio recenzija)
Tikras 50-jo „Wrostja“ festivalio brangakmenis buvo lietuvių aktorė Birutė Mar, kurį šį kartą pristatė Fiodoro Dostojevskio prozos motyvais sukurtą monospektaklį „Dostojevskio angelai”.
Spektaklio pavadinimas paimtas iš Dostojevskio apsakymo „Berniukas prie Kristaus eglutės“ – nes nekaltas, nuskriaustas, pažemintas, skurdą ir badą kenčiantis vaikas yra šio spektaklio pagrindinis herojus. Tokie „nekalti angelai” pasirodo įvairiuose Dostojevsksio tekstuose.
„Ypatingai mylėkite vaikus, – „Broliuose Karamazovuose” moko senis Zosima, – nes jie yra nekalti kaip angelai ir gyvena tam, kad atvertų, apvalytų mūsų širdis, kad būtų mums kaip kelrodė žvaigždė. Vargas nuskriaudusiam vaiką“.
Tuo tarpu vaikai yra skriaudžiami nuolatos: suviliotos, naivios, svajojančios apie meilę bet ciniškai išnaudotos nepilnametės mergaitės jau niekada nebesugebės mylėti, jos žeis kitus, taip, kaip žeidžia Grušenka iš „Brolių Karamazovų”.
Birutė Mar persikūnija į kiekvieną spektaklio herojų taip natūraliai, jog tai kelia begalinį susižavėjimą. Štai apsivelka vyrišką lietpaltį – ir ji jau Stavroginas, pasakojantis apie tai, kaip privedė iki savižudybės jauną mergaitę Matriošą, nebemokėjusią gyventi po to, kai jis ją suvedžiojo.
Kaip niekas kitas Birutė įsikūnija ir į šešiametį berniuką: ji apsiauna išklypusius batus, persimaino jos veidas, o akys įgauna tokį žvilgsnį, kad išsyk tampa „berniuko akimis“ ir mes matome Giulliettą Masiną. Berniukas išeina iš pusrūsio, kuriame guli jo mirusios motinos kūnas, nes jis alkanas, jis ieško maisto, nori valgyti. Jis mažas, bejėgis ir sušalęs, o už lango artėjantis Kūčių vakaras, parduotuvių vitrinose puikuojasi kalnai maisto, tačiau berniuko niekas nepamaitina. Galiausiai vaikas sušąla ir tik rytojaus dieną už malkų krūvos kažkas suranda jo mažą kūnelį. Birutė ištaria Dostojevsio žodžius: berniukas patenka prie Kristaus eglutės, nes pas Jį „visados yra eglutė tiems, kurie neturi savo eglutės“, ten visada Kalėdos.
Monospektaklio esmė visgi slypi kitur nei apsakyme. Dostojevskio pasakotojas žvelgia į šią istoriją atsiribojęs, tvirtina, kad istorija yra išgalvota. Birutė tuo tarpu spektaklio pabaigoje lėtai kartoja Zosimos žodžius. Ir būtent jie tampa spektaklio esme. Prieštaraudamas teigiantiems, kad „jeigu Dievo nėra, tai viskas galima“ – senis Zosima mano, kad „visas blogis, o ypač nekaltųjų kančios, kyla todėl, kad žmogus nutraukė bet kokius saitus su Dievu“.
Lietuvių teatro meistrės spektaklis – tai pavyzdys vis retesnio šiuolaikiniame mene reiškinio, kuomet teatras peržengia savo paties ribas ir tampa kažkuo daugiau nei vien sceniniu veiksmu. Toks teatras, kaip ir antikinėje Graikijoje, leidžia patirti katarsį ir veikia taip, kad spektaklio bendraatlikėju tampantis žiūrovas (nes pasakyti „žiūrovas“ būtų per maža), išgyvena kažką panašaus į dvasinį sukrėtimą, po kurio jau nieko nebėra ir nebebus, kaip buvo.
Jei festivalyje „Wrostja“ būtų parodytas tik šis vienas spektaklis, tai didelis ir itin daug nuopelnų turintis festivalis jau būtų pavykęs. Tačiau tokių potyrių per pastaruosius kelerius metus išgyvenau ir daugiau, todėl labai gailiuosi, kad 50-tasis monospektaklių festivalis tuo pačiu buvo paskutiniu monospektaklių festivaliu.
(Iš lenkų kalbos vertė Rasa Rimickaitė)